Sūnus stovėjo prieškambaryje su striuke, telefonu rankoje, nervingai stumdydamas raktus iš delno į delną. Už jo nugaros buvo mano koridorius – tos pačios plytelės, kuriomis vaikščiojau jau dvidešimt metų, tas pats kabliukas, ant kurio kažkada kabėjo mano tėvo paltas. Jis pasakė:
„Mama, prašau. Tai vienintelis būdas“.
Jis nesėdo. Nesusivilko bato. Tarsi bijojo, kad kartą pasijutęs kaip namie, nebegalės kalbėti.
„Parduok butą ir persikelsi pas mus“, – greitai pridūrė. – „Tau bus geriau. Tu nebūsi viena. Mūsų anūkus matysi kiekvieną dieną“.
Jo balse tai turėjo skambėti kaip rūpestis. Bet aš išgirdau skubėjimą. Spaudimą. Tarsi laikas jau būtų spaudęs.
„Iš kur atsirado ši idėja?“ – paklausiau tyliai.
Jis nusuko akis. Tik akimirkai. Bet tos akimirkos man pakako.
Virtuvėje atvėso arbata, įjungus televizorių buvo rodomos žinios, ir aš staiga supratau, jog man nori paimti ne butą, o saugumo jausmą.
Nedelsiau reaguodama. Atsistojau ir nuėjau į virtuvę dėl šviežios arbatos, tarsi pokalbis manęs visiškai neliečia. Tai buvo mano būdas susidoroti – užimti rankas kuo nors paprastu, kad jos neišduotų, kaip stipriai viduje drebu. Sūnus pasekė mane. Sustojęs virtuvės duryse, jis atrodė nesaugus, kaip paauglys prie rimto pokalbio.
„Sėskis“, – parodžiau į kėdę.
Jis sėdo, bet pačiame krašte, lyg bet kurią akimirką būtų pasiruošęs šokti ir išeiti.
„Pasakyk aiškiai“, – pradėjau aš. – „Kodėl dabar? Ir kodėl taip staiga?“
Jis kalbėjo greitai, tarsi viską būtų jau seniai repetavęs: butas didelis, kvaila, kad viena už viską moku, mano amžiuje geriau būti šalia šeimos, jie turi vietą, visiems bus patogiau. Jis nuolat minėjo anūkus, sakė, kad „taip būtų teisinga“, kad „tai logiška“.
Aš klausiau ir jaučiau – viskas skamba per daug glotniai. Kaip lankstinukas.
„O paskola?“ – staiga paklausiau.
Jis nutilo. Pauzė buvo per ilga.
„Kokia paskola?“ – bandė jis apsimesti, kad nesupranta.
„Jūsų“, – ramiai atsakiau aš. – „Ar turite problemų su mokėjimais?“
Pamačiau, kaip jis suspaudė pirštus ant kėdės atlošo. Tada nuleido akis.
„Mama… palūkanos pakilo. Mokestis mus dusina. Tai laikina, tik… mums reikia atsikvėpimo“.
Atsikvėpimo. Ir tą akimirką supratau: tai nebuvo prašymas gyventi kartu. Tai buvo prašymas pinigų. Ir mano adreso.
„Kiek jums trūksta?“ – paklausiau.
„Ne tai kad trūksta“, – pradėjo jis vėl. – „Tiesiog jei tu parduosi, mums taps lengviau. Ir tau taip pat. Nusipirksime ką nors paprastesnį, būsime kartu“.
„Tu pasakei „parduosi“, o ne „pirksime““, – pastebėjau aš.
Jis pakėlė akis į mane. Jose buvo ir dirginimas, ir prašymas.
„Turi turtą, mama“, – išsprūdo jam. – „O mes turime tik paskolą“.
Žodis „turtą“ mane nudegino. Tarsi mano butas būtų kito žaidime figūrėlė, o ne vieta, kur išgyvenau vyro netektį, ligas, nemiegančias naktis ir baimes.
„Tai ne turtas“, – atsakiau aš. – „Tai mano gyvenimas. Mano saugumo jausmas. Ir vienintelis dalykas, kurį turiu“.
Jis norėjo kažką pasakyti, bet aš jį sustabdžiau gestu.
„Vienas klausimas“, – tęsiau aš. – „Ar tai tavo idėja ar tavo žmonos?“
Jis suakmenėjo. Ir toje pauzėje buvo atsakymas.
„Nepainiok jos“, – greitai pasakė jis. – „Ji tiesiog rūpinasi. Dėl vaikų. Dėl mūsų. Tai normalu“.
Normalu. Tai jo mylimiausias žodis, kai jis norėjo, kad aš nustojau ginčytis.
„O kur aš miegosiu?“ – paklausiau.
„Svečių kambaryje. Viskas bus sutvarkyta“, – kalbėjo jis lyg tai būtų remontas, o ne apie mano senatvę.
„O mano daiktai?“ – paklausiau. – „Knygos, nuotraukos, baldai?“
„Tau nereikės tiek šiukšlių“, – pasakė jis mechaniškai.
Tada supratau: tai ne pokalbis apie šeimą. Tai pokalbis apie mane sumažinti iki patogaus formato.
Priėjau prie lango. Kieme vaikai bėgiojo tarp suoliukų, kažkas plakė kilimą. Kasdienis gyvenimas. O mano sūnus žiūrėjo į mane kaip į savo problemos sprendimą.
„Kas tau patarė ateiti su tuo?“ – paklausiau, neatsigręždama.
Jis tylėjo.
„Sakyk tiesą“.
„Banke sakė, kad galima spręsti klausimą per pasiūlos pakeitimą“, – prisipažino jis. – „Aš pagalvojau, kad tu… kad mes…“
Mano butas turėjo tapti pagalve po jų paskola.
Atsisukau į jį.
„O jei aš parduosiu, o jums vis tiek nepavyks?“ – paklausiau. – „Jei prarastume darbą? Jei jūsų šeima iširti? Jei aš staiga tapsiu nereikalinga „svečio kambaryje“?“
Jis apie tai akivaizdžiai negalvojo. Jo plane aš buvau pastovi. Patogi. Pasiekiama.
„Mes gi šeima“, – pasakė jis.
„Šeima – tai ne garantija“, – atsakiau aš.
Jaučiau, kad turiu nustatyti ribą dabar, kitaip pradėsiu teisintis ir atsitraukti.
„Paklausyk manęs atidžiai“, – pasakiau aš. – „Aš neparduosiu buto. Nei dabar, nei taip“.
Jo veidas pasikeitė. Iš pradžių nuostaba, tada pyktis, kurį jis stengėsi slėpti.
„Mes prapulsime“, – sušnibždėjo jis. – „Tu gali mus išgelbėti“.
„Aš galiu padėti“, – pasakiau aš. – „Bet ne atiduodama viską. Galime suskaičiuoti biudžetą, pasikalbėti su konsultantu. Jei galėsiu – padėsiu pinigais, pagal susitarimą. Bet mano namai – ne gelbėjimosi ratas, kurį meta į vandenį, kai sunku“.
Jis kalbėjo apie pasididžiavimą, apie tai, kad „svarbu ne pinigai“, kad aš „laikau“, kad „visi taip daro“. Aš klausiau, bet mano viduje jau buvo tyla. Ta pati, kuri ateina, kai supranti: save taip pat reikia ginti.
Jis staiga atsistojo, apsivilko striukę.
„Tai reiškia, kad renkiesi butą, o ne mus?“ – metė jis.
Tai buvo šantažas.
„Aš renkuosi save“, – atsakiau aš. – „Kad netaptų jūsų problema“.
Jis išėjo, trenkiant duris. Butas tapo tylus. Ne ramus – sunkus.
Sėdau prie stalo ir pažvelgiau į vyro nuotrauką. Ir pagalvojau, kad suaugę vaikai kartais ateina ne dėl meilės, o dėl sprendimo. O motinos užduotis – sugebėti atskirti vieną nuo kito.
Sakykite tiesiai: jūs mano vietoje parduotumėte butą dėl vaikų – ar taip pat nubrėžtumėte ribą?
