Testas buvo šiukšliadėžėje, beveik viršuje, tarsi jį specialiai paliko taip, kad jis būtų pastebėtas. Pakėliau jį nesąmoningai, be ypatingų minčių, ir tik tada pamačiau dvi aiškias juostas. Viduje viskas sustojo. Atsisėdau tiesiai ant šalto vonios grindų ir ilgai žiūrėjau į jį, tarsi tai būtų svetimas daiktas iš kito gyvenimo.
Esu nevaisinga. Šį žodį išmokau mintinai prieš daugelį metų. Po avarijos gydytojai kalbėjo su manimi atsargiai, bet tiesiai. Išgyvenau tai ne iš karto. Buvo ašaros, nusivylimas, menkavertiškumo jausmas. Po to atėjo susitaikymas. Išmokau gyventi be lūkesčių. Vyras tada pasakė, kad vaikai — ne svarbiausia. Laikiau šiuos žodžius kaip gelbėjimo ratą.
Sesuo apsigyveno pas mus, kai jai buvo keturiolika. Prarastas vaikas su aštriu žvilgsniu. Aš tapau jai viskuo — ir vyresniąja, ir motina, ir apsauga. Ji retai kalbėjo apie save, viską laikė savyje. Maniau, kad taip pasireiškia amžius. Vyras iš pradžių buvo abejingas, bet vėliau netikėtai tapo dėmesingas. Klausinėjo, kaip jai sekasi, padėjo su pamokomis, galėjo ilgiau pasilikti su ja virtuvėje. Mačiau tai ir kažkodėl jaučiausi sudirgusi, bet tuoj pat tą jausmą slopindavau savyje.
Laikui bėgant vyras pradėjo tolti ir nuo manęs. Mes beveik nesikalbėjome vakarais. Jis dažnai eidavo į kitą kambarį, sakydavo, kad pavargęs. Nebuvau atkakli. Moteris mano amžiaus moka būti kantri ir neužduoti nereikalingų klausimų. Įtikinėjau save, kad viskas gerai, kad taip gyvena daugelis.
Tačiau dabar, sėdėdama vonioje su testu rankose, prisiminiau per daug. Kaip sesuo pradėjo dėvėti laisvus drabužius. Kaip vengė mano žvilgsnio. Kaip vieną kartą įėjau į kambarį, ir jie staiga nutilo. Tada aš net šyptelėjau — pagalvojau, kad jie aptarinėja kokią nors smulkmeną. Dabar tai atrodė kitaip. Pagaunau save mintimis, nuo kurių fiziškai pasidarė bloga.
Kelioms dienoms gyvenau įtampoje. Stebėjau juos ir ieškojau savo baimių patvirtinimų. Bet koks žvilgsnis atrodė įtartinas. Bet kokia pauzė — įrodymu. Nekenčiau savęs dėl šių minčių, bet negalėjau sustoti. Atrodė, kad jau viską praradau, tik dar nesiryžau to pripažinti.
Tiesa išaiškėjo netikėtai ir skaudžiai. Išgirdau, kaip sesuo naktį kalbėjo telefonu virtuvėje. Ji verkė, šnibždėjo, kad bijo mane prarasti, kad nesuprasiu. Priėjau prie jos, ir ji iš karto viską pasakė. Testas buvo jos. Vaiko tėvas — berniukas iš mokyklos, kuris išsigando atsakomybės. Vyras žinojo, nes pirmiausia kreipėsi į jį, maldaudama nepasakyti man. Jis norėjo apsaugoti ir ją, ir mane.
Sesuo verkė ir atsiprašinėjo, sakydama, kad pasiruošusi išvažiuoti, kad nenori sugriauti mūsų namų. Tuo metu staiga supratau, kad galiu prarasti ne tik pasitikėjimą, bet ir ją. Pirmą kartą per ilgą laiką apkabinau ją ir pasakiau, kad ji niekur neišvažiuos. Kad tai jos namai.
Sprendimas atėjo ne iš karto, bet atėjo. Ji susilauks kūdikio. Mes padėsime. Būsiu šalia — ne iš gailesčio, o todėl, kad taip teisinga. Vyras prisiėmė atsakomybę, ir aš vėl pamačiau jį kaip tą žmogų, už kurį kadaise ištekėjau.
Stovėjau ir klausiausi, kaip griūva mano spėlionės. Vietoj palengvėjimo atėjo gėda. Staiga pamačiau, kaip toli nuėjau savo įtarimuose. Kaip lengvai patikėjau išdavyste. Kaip mažai buvo pasitikėjimo.
Sakykite, ar galėtumėte atleisti sau už mintis, kurios vos nesugriovė šeimos?
