Sūnui trisdešimt penkeri metai. Jis – mano vienintelis vaikas. Užauginau jį viena po skyrybų su vyru. Vyro nebebuvo nuo tada, kai sūnui sukako penkeri. Dirbau dviejuose darbus. Viską atidaviau jam. Drabužius, mokslus, būrelius. Jis įstojo į gerą universitetą, įgijo išsilavinimą, susirado darbą. Prieš trejus metus vedė. Gyvena atskirai su žmona.
Paskutinius metus matėmės retai. Kartą per mėnesį jis užsuko pas mane pusvalandį. Sakė, kad darbas, reikalai, nėra laiko. Supratau. Jauna šeima, savi rūpesčiai.
Mano šešiasdešimtmečiui jis paskambino prieš savaitę. Pasakė, kad norėtų pakviesti mane vakarienės į restoraną. Aš apsidžiaugiau. Seniai norėjau su juo gerai praleisti vakarą. Pasišnekėti, sužinoti kaip sekasi.
Ruošiausi susitikimui savaitę. Nusipirkau naują suknelę. Apsilankiau salone, pasidariau šukuoseną, manikiūrą. Norėjau atrodyti gerai. Juk tai mano gimtadienis, mano sūnus kviečia mane į restoraną.
Atėjau į restoraną laiku. Jis jau sėdėjo prie stalo. Atsistojo, pasveikino mane, apkabino. Atsisėdome. Padavėjas atnešė meniu. Užsisakėme maistą.
Pokalbis buvo įtemptas. Aš klausiau apie darbą, apie žmoną, apie planus. Jis atsakydavo trumpai. Dažnai žiūrėjo į telefoną. Stengiausi nekreipti dėmesio. Pasakojau apie savo reikalus, apie kaimynus, apie remontą bute.
Atnešė pagrindinį patiekalą. Valgėme tylėdami. Jaučiau, kad kažkas ne taip. Jis buvo įsitempęs, susimąstęs. Keletą kartų pradėjo kažką sakyti ir nutilo.
Kai atnešė desertą, jis padėjo šakutę. Pažvelgė į mane rimtai. Pasakė, kad reikia svarbaus pokalbio. Suskubau.
Jis ištraukė iš vidinės švarko kišenės baltą voką. Padėjo jį priešais mane ant stalo. Pasakė, kad man labai gaila, bet turiu tai perskaityti. Kad nežinojo, kaip kitaip tai pasakyti.
Paimiau voką. Atidariau. Viduje buvo dokumentas. Kelios puslapiai. Perskaičiau pirmą eilutę. Testamentas. Mano testamentas. Tas, kurį sudariau prieš penkerius metus.
Nesupratau, ko jis tai man rodo. Pažvelgiau į jį klausiamai. Jis paprašė skaityti toliau.
Skaičiau. Testamente aš palikau jam butą. Savo vieno kambario butą, kuriame gyvenau trisdešimt metų. Vienintelį, ką turiu. Parašyta buvo, kad butas pereina jam po mano mirties.
Perskaičiau iki galo. Pažvelgiau į sūnų. Paklausiau, kam jis tai atnešė. Atsakė, kad reikia apie tai pasikalbėti.
Pasakė, kad jie su žmona nori nusipirkti didesnį butą. Kad dabar jiems ankšta vieno kambario nuomojame bute. Kad greitai bus vaikai, reikia daugiau vietos. Kad pinigų pirmam įnašui trūksta.
Toliau jis paaiškino. Kad mano butas vertas nemažai. Kad jei aš dabar perrašysiu jį jam, jis galės pasiimti paskolą užstatant jį. Gauti pinigus naujam butui. O aš galėsiu ir toliau gyventi tame bute, kol gyva. Tiesiog jis bus jau ant jo vardo.
Sėdėjau klausydama. Jis tęsė. Sakė, kad tai naudinga visiems. Kad butas vis tiek jam kada nors atiteks. Kad kodėl gi to nepadarius dabar, kai jam reikia pinigų. Kad aš nieko neprarandu, ir toliau gyvenu ten pat.
Paklausiau, kas bus, jei jam kils problemų su paskola. Jis atsakė, kad problemų nebus. Kad viską apskaičiavo. Kad bankas patvirtino paraišką. Reikia tik perrašyti butą.
Paklausiau, kas bus, jei jis norės parduoti butą. Jis sakė, kad nenorės. Kad tai mano butas, čia gyvenu. Kad jis tik naudos jį kaip užstatą.
Padėjau dokumentą atgal į voką. Pasakiau, kad man reikia pagalvoti. Jis linktelėjo. Pasakė, kad supranta, kad tai rimtas sprendimas. Bet paprašė neskubėti. Butas, kurį jie nusižiūrėjo, gali būti parduotas kitiems pirkėjams.
Vakarienė baigėsi greitai. Jis sumokėjo sąskaitą. Palydėjo mane iki taksi. Pabučiavo į skruostą. Paprašė paskambinti, kai nuspręsiu.
Praėjo savaitė. Jis skambina kasdien. Klausia, ar apsisprendžiau. Sako, kad butas gali būti parduotas. Kad jam reikia atsakymo skubiai. Sėdžiu savo vieno kambario bute. Būtent tame, kurį nusipirkau prieš trisdešimt metų. Dirbau dviejuose darbuose, kad sumokėčiau paskolą. Auginau jame sūnų. Investavau į jį visą gyvenimą. O jis nori paimti jį užstatui. Žada, kad nieko neprarasiu. Bet aš jau praradau. Praradau iliuziją, kad mano sūnus pakvietė mane į vakarienę tiesiog iš meilės.
Pasakykite, ar aš esu savanaudė, jei atsisakysiu? Ar sūnus neteisus, kad prašo vienintelio motinos būsto? Ir ar galima pasitikėti pažadu, kad nieko neatsitiks, kai supranti, kad jam tai paprasčiausiai turtas, o tau — visas gyvenimas?
