Seskvė su manimi susisiekė vėlai vakare, jos balsas drebejo. Ji pasakė, kad neturi kur gyventi, kad susipyko su vyru ir reikia palaukti kelias savaites, kol viskas bus išspręsta. Nedvejojau ir sutikau. Ji juk mano sesuo, ji turi mažą vaiką. Kaip galėjau atsisakyti?
Jie atvyko kitą dieną su dviem krepšiais. Vaikutis yra tris metų, tylus, išsigandęs berniukas. Sesuo atrodė išsekusi, kalbėjo mažai, prašė tik kampelio ir laiko. Aš atlaisvinau svečių kambarį, paklojau patalynę, pirkau vaikui žaislų.
Pirma savaitė praėjo tyliai. Ji beveik neišeidavo iš kambario, atnešiau maistą, stengiausi netrukdyti. Maniau, kad jai reikia atsigauti po ginčo su vyru. Į klausimus atsakydavo neaiškiai — kad viskas bus išspręsta.
Tačiau laikui bėgant, ji net neprakalbo apie išvykimą. Dar daugiau, pradėjo įsikūrinėti. Perstatė kambario baldus, atnešė dar daugiau daiktų, kuriuos vyras “perdavė”. Vaikas tapo laisvesnis, bėgo po butą, vadindavęs mane teta.
Po mėnesio mano kantrybė pradėjo sekti. Atsargiai paklausiau apie planus. Sesuo atsakė susierzinusi, kad dar per anksti, kad situacija sudėtinga. Pamačiau — kažkas vyksta ne taip. Tačiau nenorėjau konflikto.
Vieną rytą ji išėjo su vaiku pasivaikščioti, pamiršusi krepšį ant virtuvės stalo. Krepšys nukrito, jo turinys pabiro ant grindų. Pradėjau rinkti — kosmetika, piniginė, vaikiškos servetėlės. Ir byla su dokumentais.
Neketinu į ją žiūrėti. Tačiau byla atsidarė savaime, o pirmas lapas iškart patraukė dėmesį. Teismo sprendimas. Didžiosiomis raidėmis: “Dėl santuokos nutraukimo ir vaiko gyvenamosios vietos nustatymo”.
Aš skaičiau toliau ir šalau su kiekviena eilute.
Santuoka buvo nutraukta prieš keturis mėnesius. Ne „susipyko“, ne „laikini sunkumai“ — oficialus santuokos nutraukimas su turto padalijimu. Vaikas pagal teismo sprendimą liko su tėvu. Pagrindai — motiniškų pareigų nepaisymas, emocinis nestabilumas, kartotiniai darželio auklėtojų skundai.
Dar blogiau. Vykdymo raštas dėl vaiko perdavimo tėvui. Įvykdymo data — prieš mėnesį. Būtent tada ji man paskambino.
Byloje buvo ir kiti dokumentai. Psichologo pažymos apie jos būklę. Protokolai iš darželio apie tai, kad vaiką atnešdavo nešvarų, alkana, su mėlynėmis. Globos institucijų išvada su rekomendacija apriboti jos tėvų teises.
Sėdėjau virtuvėje su šiais dokumentais rankose ir negalėjau patikėti. Mano sesuo ne “susipyko” su vyru. Ji pabėgo su vaiku, pažeisdama teismo sprendimą. Pasislėpė pas mane, žinodama, kad neatsisakysiu. Ir nė žodžio apie tiesą.
Kai ji sugrįžo, padėjau dokumentus ant stalo. Ramiai paklausiau: “Kas tai?”
Ji pabalo. Tada pradėjo teisintis. Sakė, kad teismas buvo nesąžiningas, kad vyras viską suplanavo, kad teisėja buvo šališka. Kad ji gera mama, tiesiog turėjo sunkų laikotarpį. Kad vaikas su ja laimingesnis nei su tėvu.
Aš klausiau ir jaučiau, kaip augo įniršis. Ji mane išnaudojo. Panaudojo mano butą kaip priedangą nuo įstatymo. Pavertė mane bendrininke vaiko pagrobime — nes sulaikyti jį prieš teismo sprendimą tai yra būtent pagrobimas.
Paklausiau apie mėlynes, apie skundus iš darželio. Ji mojavo rankomis — kad viskas yra perdėta, vaikas tiesiog aktyvus, o auklėtojos kabinėjosi. Bet aš mačiau jos akis. Ji melavo.
Tą pačią dieną paskambino jos buvęs vyras. Ramus, išvargintas balsas: “Ji tiesa pas jus? Globos institucijos suseko pagal telefono skambučius. Prašau, netrukdykite. Man reikia mano sūnaus.”
Aš nežinojau, ką atsakyti. Vienoje pusėje — sesuo, kraujas. Kitoje — vaikas, kuris pagal įstatymą turėtų gyventi su tėvu. Ir aš, įtraukta į tai per prievartą.
Kitą dieną atvyko globos institucijos atstovai su policija. Oficialiai, su dokumentais. Pasiėmė vaiką. Jis verkė, laikėsi mamos, nesuprato, kas vyksta. Sesuo šaukė, kaltino mane išdavyste, prisiekė, kad niekada neatleis.
Bet mačiau tėvo veidą, kai jis apkabino sūnų. Mačiau palengvėjimą, meilę, beviltiškumą poieškų mėnesių. Mačiau, kaip vaikas nusiramino savo rankose, įsiliejo į petį ir nurimo.
Vėliau man papasakojo detales. Tėvas tikrai kovojo už sūnų per teismą, rinko įrodymus, ėjo patikrinimus. Įrodė, kad gali užtikrinti vaikui stabilumą, saugumą, rūpestį. Sesuo praleisdavo posėdžius, pažeisdavo susitarimus, dingdavo su vaiku.
Praėjo pusė metų. Sesuo su manimi nesikalba. Rašo socialiniuose tinkluose, kad sugrioviau jos gyvenimą, atėmiau vaiką. Jos draugai smerkia mane, nežinodami tiesos.
Bet aš žinau: jei būčiau tylėjusi, vaikas būtų toliau gyvenęs bėgime, be darželio, be stabilumo, su motina, kuri nesusitvarko. O tėvas būtų ėjęs iš proto dėl paieškų.
Atsakykite sąžiningai: ar teisingai pasielgiau? Ar turėjau užsimerkti, pridengti seserį, nesikišti į šeimos reikalus? Kur yra riba tarp ištikimybės artimiesiems ir vaiko apsaugos? Kaip jūs pasielgtumėte mano vietoje?
