Stovėjau virtuvėje, vartydama vaikų tvarkaraščio sąsiuvinį ir galvojau, kaip viską suspėti: paruošti pusryčius, nuvesti mažiausiąją į darželį, padėti vyresniajai su namų darbais. Viskas vyko pagal įprastą schemą, ir aš jau nepastebėjau nuovargio, tarsi su juo būčiau pripratusi. Ir staiga iš dukros miegamojo pasigirdo tylus, tačiau aiškus balsas: «Mama, gali užeiti akimirkai?» Aš nežinojau, kas manęs laukia už durų, bet kai įėjau, pamačiau ją įsitempusiu veidu ir tuo metu supratau: dabar viskas pasikeis. Tai, ką ji pasakė, kirto stipriau už bet kokį priekaištą. Ir tada aš supratau, kokią kainą sumokėjau už metus, praleistus su jais…
Aš niekada nesvajojau gyventi kartu su dukra, bet kai ji pagimdė pirmą vaiką, nusprendžiau, jog galiu padėti. Ne tik kartais ateiti porai valandų, bet visiškai įsitraukti: žiūrėti anūkus, gaminti, padėti su namų darbais, vežti į būrelius, rengti gimtadienius.
Mano gyvenimas pamažu pavirto vaikų tvarkaraščiu. Darbas, susitikimai, pramogos, draugų susitikimai — visa tai pasitraukė į antrą planą. Aš atsisakiau poilsio, kelionių, galimybės būti savimi, kad būčiau šalia jų. Man atrodė, kad tai natūralu, kad tai teisinga, kad aš darau gėrį.
Pirmus metus viskas buvo palyginti ramu. Dukra dėkojo, vaikai juokėsi, aš jaučiausi esanti savo vietoje. Net nuovargis atrodė kaip rūpesčio dalis. Aš galvojau: «Tai mano misija, ir aš esu laiminga».
Bet palaipsniui ėmė ryškėti įtrūkimai. Mano pagalbos prašymai likdavo be atsako. Mano idėjos šeimai buvo priimamos kaip savaime suprantamos. Mano asmeninis gyvenimas visiškai išnyko — ir atrodė, kad niekas net nepastebėjo. Kartais pastebėdavau sau galvojančią: ar galiu kalbėti apie savo norus ir planus? Ar galėsiu leisti sau poilsį ar susitikimą su drauge be kaltės jausmo?
Ir štai tas vakaras. Įėjau į dukros kambarį jos prašymu ir pamačiau įsitempusį jos veidą. Ji uždarė duris, pažvelgė į mane ir pasakė tai, ko bijojau, bet niekaip negalėjau tikėtis: «Mama, mes viską vertiname, bet kartais man atrodo, kad gyveni čia labiau dėl savęs, nei dėl mūsų».
Aš sustingau. Širdis susitraukė. Viduje buvo šokas, sumišęs su skausmu. Visi metai, kai atsisakiau savęs, kai aukojausi savo planų, staiga atrodė beprasmiai. Mano «savęs aukojimas» buvo suvokiamas kitaip — kaip įsiveržimas, kaip įsipareigojimas, kaip kažkas, kas trukdo šeimai.
Aš išėjau į koridorių, atsisėsdama ant laiptų krašto, ir staiga suvokiau, kiek praradau. Savo nepriklausomybę, savo norus, savo asmeninį gyvenimą. Laiką, kurį galėjau praleisti dėl savęs, iššvaistė svetimos rūpesčiai. Viduje buvo tuštumos jausmas, sumaišytas su pykčiu, nuovargiu ir… lengvu palengvėjimu.
Tai buvo akimirka, kai supratau: viskas pasikeis. Aš nesiruošiau palikti šeimos, nesiruošiau nustoti padėti vaikams. Bet aš nusprendžiau viena: daugiau nebeaukosiu savęs pilnai. Aš pradėjau planuoti mažus laiko tarpus sau: pasivaikščiojimus, knygas, susitikimus, ramias vakarus be svetimų įsipareigojimų. Aš mokiausi sakyti «ne» be kaltės jausmo.
Praėjo kelios savaitės, kol dukra pradėjo pastebėti pokytį. Aš nebeatlėkdavau į kiekvieną jos prašymą iš karto, nesistengdavau įtikti visiems, nustojau slėpti nuovargį. Ji žiūrėjo į mane kitaip — iš pradžių nustebusi, paskui su pagarba. Vaikai taip pat pajuto, kad aš galiu būti šalia ne iš pareigos, o nes noriu.
Ir žinote ką? Pasaulis nesugriuvo. Šeima tapo harmoningesnė. Aš vėl pasijutau gyva, reikšminga, gebanti valdyti savo gyvenimą. Mano pagalba liko tokia pat vertinga, bet dabar tai buvo pasirinkimas, o ne savęs auka.
Kartais, padėdami artimiesiems, prarandame save ir nepastebime to. Aš supratau, kad rūpinimasis — tai nuostabu, bet jis neturėtų sugriauti savosios gyvenimo. O ar jūs kada nors jautėte, kad atiduodate per daug ir prarandate save? Kaip jūs suradote pusiausvyrą tarp pagalbos ir asmeninio gyvenimo?
