Iš pradžių pagalvojau, kad mane blogai išgirdau. Arba kad tai yra nesėkmingas bandymas pradėti rimtą pokalbį. Bet jis žiūrėjo į mane visiškai ramiai, be jokios abejonės akyse.
— Man reikia tau kai ką pasakyti, — ištarė jis nuosaikiai. — Aš per ilgai atidėjau šį momentą. Bet daugiau negaliu tęsti šio žaidimo.
Tai buvo pats įprasčiausias vakaras. Vakarienė, arbata dviem, tylus televizoriaus murmesys. Jokių ženklų, jokių ginčų. Ir staiga per kelias akimirkas viskas griuvo.
Jis atsisėdo priešais ir išėmė iš stalčiaus seną, nutrintą nuotrauką. Joje buvo moteris – labai jauna, besišypsanti, ryškiai apsirengusi. Jos neprisimenu. Nors kažkas jos veide man pasirodė neaiškiai pažįstama, bet nesupratau, kas būtent.
— Tai buvo mano tikroji meilė, — pasakė jis tyliai. — Man buvo aštuoniolika. Ji buvo vyresnė, jau buvo susižadėjusi. Mūsų šansų nebuvo, bet… aš jos negalėjau pamiršti.
Aš žiūrėjau į jį kaip į visai nepažįstamą žmogų. Ne dėl to, kad jis turėjo praeitį – mes visi ją turime. Svarbu buvo tai, ką jis pridėjo toliau:
— Kai mes susipažinome su tavimi, pagalvojau, kad laikas judėti pirmyn. Bet ji nuolat buvo mano mintyse. Ir metams bėgant vis aiškiau supratau, kad gyvenu ne tokį gyvenimą, kokio norėjau. Atleisk. Daugiau nenoriu gyventi melu.
Nežinau, kiek mes sėdėjome tylint. Viduje man kilo kažkas, ko negalėjau įvardinti. Tai buvo ne tik skausmas. Tai buvo pojūtis, tarsi realybė į dalis skilinėja. Tarsi visas mūsų bendras gyvenimas – namai, vaikai, kelionės, šventės – buvo vien tik svetimos vėdės dekoracija.
Norėjosi šaukti. Apiberti jį klausimais. Kaip galima gyventi šalia trisdešimt metų ir niekada nesakyti tiesos? Ar buvo bent lašas tikro jausmo? Ar visą laiką tai buvo tik bandymas užgožti prisiminimą apie tą vienintelę?
Bet aš tylėjau. Atsistojau, paėmiau iš stalo puodelius ir išėjau į virtuvę. Indus ploviau be galo ilgai, tartum tikėdamasi, kad vandens srovė nuplaus šį naują mūsų santuokos įvaizdį.
Naktį neužmerkiau akių. Jis gulėjo šalia, kvėpavo ramiai ir taikiai. O aš jaučiausi tarsi statistė svetimoje pjesėje. Prisimindavau vedybų dieną, vaikų gimimą, vakarus terasoje su vyno taure. Ir klausdavau savęs tik vieno klausimo: jis ir tada apie ją galvojo?
Ryte jis surinko daiktus. Suvyniojo lagaminą be scenų, be paaiškinimų. Pasakė, kad jam reikia “ieškoti savęs”. Aš neverkiau. Buvau per daug sukrėsta, per daug išsekinta.
Praėjo trys mėnesiai. Artimieji sako, kad esu šauni, kad laikau. Kad gerai, jog jis pagaliau pasakė tiesą, jog dabar turiu galimybę pradėti iš naujo. Bet niekas nekalba apie tai, kaip skauda suvokti, kad visas tavo gyvenimas buvo tik atsarginis variantas.
Po truputį lipdau save iš naujo. Žingsnis po žingsnio. Grįžtu prie užmirštų pomėgių, dažniau susitinku su draugėmis. Bandau gyventi tikrą gyvenimą. Savo.
O ta nuotrauka? Jis paliko ją ant stalo. Ji ten gulėjo kelias dienas, kol nepamečiau jos į židinį. Žiūrėjau, kaip popierius pajuoduoja ir susirango, ir jaučiau: galbūt kaip tik metas man rašyti naują skyrių. Be svetimų šešėlių mano istorijoje.
O jūs galėtumėte atleisti trisdešimt metų apgaulės? Ar yra melas, kuris viską sunaikina taip, kad nebėra kelio atgal?
