Mamos netekom lapkričio pabaigoje. Ir net dabar, kai tai rašau, pagaunu save galvojant, kad vis dar negaliu tuo patikėti. Viskas vyko kaip ir daugeliui: ligoninė, pavargę gydytojai, švelni šviesa palatoje, tada laidotuvės, po to stalas su svetimomis rankomis ir svetimais žodžiais. O paskui notaras.
Trys sėdėjome priešais jį, tarsi laikytume egzaminą. Jis perskaitė testamentą: viskas padalijama po lygiai tarp trijų vaikų. Ir pajutau palengvėjimą. Ne todėl, kad esame gobšūs. Paprasčiausiai taip lengviau: po lygiai reiškia teisingai, nereikia aiškintis, kam labiau reikia, kas dažniau padėjo, kas rečiau skambino. Mes jau pradėjome akimis susižvilgsniuoti, mintyse aptarinėti butą, sodybą, sąskaitas.
Ir čia notaras pakėlė akis ir pasakė, kad yra dar vienas laiškas. Jo iš karto negalima atplėšti. Tik po mėnesio po laidotuvių.
Tas mėnuo buvo keistas. Gyvenome tarsi įtemptoje guminėje juostoje. Pykau: kam jai to reikėjo? Ar mums neužteko skausmo? Paskui pyktis virto kaltės jausmu, nes ji niekada nedarė nieko be priežasties. Retai susitikdavome, kalbėdavome sausai. Kiekvienas turėjo savo gyvenimą, bet kiekvienam dabar viduje atsivėrė tuštuma.
Savaitgaliais lankydavausi jos bute palaistyti gėlių. Visada žiūrėjau į bufetą, kur gulėjo albumai. Neatidariau. Bijojau rasti ką nors, ko nežinojau. Bijojau, kad net po laidotuvių ji sugebės mane nustebinti.
Lygiai po mėnesio vėl sėdėjome pas notarą. Vokas buvo storas, ant jo jos raštas. Rankos drebėjo taip, kad pykau ant savęs dėl šios silpnybės.
Viduje buvo keli puslapiai ir viena nuotrauka. Nuotraukoje mes trise, visiškai maži. Ir tik kai įsižiūrėjau, pamačiau vieną detalę: vienas iš mūsų laiko ją ne už rankos, bet už pirštų, tarsi svetimą vaiką, kurio dar nepripratome apkabinti.
Ji rašė paprastai, kaip kalbėdavo virtuvėje, kai nenorėdavo verkti. Laiške nebuvo nei sąlygų, nei priekaištų. Tik tiesa, kurią gyvendama nesiryžo pasakyti.
Pirma: mes visi paveldėtojai po lygiai, nes ji mus myli po lygiai.
Antra: vienas iš mūsų nėra jos kraujo vaikas.
Man apsvaigo galva, tarsi atidarytų langą į šaltą naktį. Skaičiau toliau ir supratau, kodėl ji liepė laukti mėnesį. Jei ji būtų pasakiusi tai gyvendama, nebūtume klausę. Ginčytumėmės, gintumeis, kaltintume. Bet taip ji suteikė mums galimybę pirmiausia išgyventi netektį, o paskui išgirsti tiesą.
Ji paaiškino, kaip viskas buvo. Prieš daugelį metų ji turėjo seserį, kuri išvyko dirbti į kitą šalį. Ir ten nutiko nelaimė. Vieną naktį vaikas liko vienas. Mama skrido į jį kaip į savo vaiką. Paskui įformino globą. Tada nusprendė, kad neskaidys mūsų į „saviškio“ ir „svetimo“. Nes vaikai neturi mokėti už suaugusiųjų klaidas.
Ji prašė neieškoti kaltų. Nematuoti meilės dokumentais. Neversti jos mirties priežastimi, dėl kurios būtų suskirstyta.
Ir dar viena eilutė smogė stipriau už visas. Ji parašė, kad visą savo gyvenimą bijojo vieno dalyko: kad pradėsime dalytis ne turtą, bet giminystę. Kad kas nors pasakys: „tu nesi tikras“. Kad kas nors išeitų ir negrįžtų. Ji priminė, kaip mes sergam vienas po kito, kaip ji naktimis sėdėjo prie lovų, kaip vienas iš mūsų maitino kitą, kol ji skalbė.
Jos laiškas nebuvo apie paslaptį. Jis buvo apie baimę tapti priežastimi mūsų neapykantos po jos mirties.
Kai notaras nutilo, kambaryje tapo tylu. Žiūrėjau į du žmones šalia ir staiga supratau, kad nežinau, kuris iš mūsų yra „ne kraujinis“. Ir šiuo momentu mane užplūdo gėda. Gėda dėl to, kad galvoje jau bandau spėlioti. Dėl to, kad viduje spragsi kažkoks senas skaitiklis: kas turi teisę, kas yra artimesnis, kas yra „sąžiningesnis“.
Nesipykome. Tiesiog išsiskirstėme, kaip žmonės po avarijos, kurie dar nejaučia skausmo, bet jau supranta: jis ateis vėliau.
Vakare ištraukiau iš stalčiaus jos šaliką. Seną, minkštą, vos juntamo jos kvepalų aromato. Priglaudžiau jį prie veido ir supratau, kad ji vėl mus gelbėja. Net iš po žemės. Ji nepaliko skandalo, nepaliko dalybų, nepaliko purvo. Ji paliko klausimą, nuo kurio atsakymo priklauso, ar liksime šeima.
O kaip manote jūs, kas yra svarbiau po motinos mirties: kraujas ar tas, kuris laikė tave už rankos, kai buvai visiškai vienas?
