Labai džiaugiausi, kai pagaliau užsirašiau į sporto klubą. Nuo vaiko gimimo praėjo ketveri metai, priaugau svorio, nustojau atpažinti save veidrodyje. Kai sūnus pradėjo eiti į darželį, atsirado laiko rūpintis savimi.
Pradėjau lankyti grupines treniruotes tris kartus per savaitę. Stengiausi iš visų jėgų, norėjau vėl įgauti formą. Nusprendžiau stebėti progresą — po kiekvienos treniruotės darydavau asmenukes persirengimo kambaryje. Fotografavausi veidrodyje sporto aprangoje, kad matyčiau, kaip keičiasi mano figūra. Keldavau į socialinius tinklus su grotažymėmis apie sportą, motyvaciją, gyvenimą mamos, kuri randa laiko sau.
Atrodė, kad tai normalu. Daug kas taip daro — fiksuoja savo kelionę, dalijasi pasiekimais, motyvuoja kitus. Gaudavau „patinka“, palaikančių komentarų. Tai įkvėpė tęsti.
Po ketvirtos treniruotės mane pakvietė į administracijos kabinetą. Ji buvo rimta, padėjo prieš mane kelis atspausdintus lapus. Skundai iš klienčių. Nesupratau, apie ką kalbama.
Pasirodo, problema buvo mano nuotraukose. Mano asmenukių fone matėsi kitos moterys iš persirengimo kambario. Viena buvo persirengianti, kita apatinėse, kita visai be viršutinės dalies po dušo. Fotografuodamasi aš nekreipiau dėmesio į tai, kas vyksta aplink.
Viena moteris atsitiktinai užklydo į mano puslapį socialiniuose tinkluose — kažkas iš bendrų pažįstamų pasidalijo mano įrašu. Ji pamatė save fone — pusnuogę, su pavargusia veido išraiška, nepatogiu kampu, kai tempė marškinėlius per galvą.
Ji buvo šokiruota. Parodė nuotrauką kitoms moterims, kurias taip pat galima buvo pastebėti mano asmenukėse. Prasidėjo pasipiktinimo banga. Trys moterys parašė oficialius skundus klubo administracijai. Jos teigė, kad pažeidžiu jų privatumo teisę, fotografuoju be leidimo vietoje, kur žmonės persirengia ir jaučiasi saugiai.
Viena net grasino paduoti į teismą už jos atvaizdo publikavimą be sutikimo. Ji sakė, kad tai asmens duomenų ir privatumo pažeidimas, kad turi teisę reikalauti kompensacijos.
Administratorė man ramiai, bet tvirtai paaiškino: persirengimo kambarys — tai privati erdvė. Fotografuoti ten kategoriškai draudžiama. Net save. Net jei atrodo, kad niekas nesimato. Tai parašyta klubo taisyklėse, kurias pasirašiau įsigyjant abonementą, bet, sąžiningai sakant, neskaičiau.
Ji paprašė manęs palikti klubą. Sakė, kad trys moterys jau atsisakė abonementų dėl manęs, reikalauja grąžinti pinigus. Klubas negali sau leisti prarasti klientų, o konfliktas įgauna pagreitį.
Aš sėdėjau ir negalėjau patikėti. Man buvo gėda iki ašarų. Aš tikrai nepagalvojau, kad fone gali būti žmonių. Fotografavausi tik save, žiūrėjau tik į save kadre. Bet, žinoma, bendrajame persirengimo kambaryje neįmanoma nusifotografuoti taip, kad nieko neįtraukti.
Grįžusi namo, ištryniau visas nuotraukas iš persirengimo kambario, parašiau atsiprašymus toms moterims, kurių kontaktus radau. Bet jau buvo per vėlu. Reputacija sugadinta, abonementas anuliuotas, pinigų negrąžino — taisyklių pažeidimas.
Man buvo skaudu. Nenorėjau nieko įžeisti, negalvojau apie blogą. Tiesiog norėjau užfiksuoti savo progresą, pasidalinti savo kelione. Bet aš pažeidžiau kitų žmonių ribas, net to nesuvokdama.
Dabar, kai matau kieno nors sporto asmenukes socialiniuose tinkluose, visada žiūriu į foną. Ir dažnai ten matau kitus žmones — neišryškintus, bet atpažįstamus. Įdomu, ar jie žino, kad pateko į kažkieno įrašą? Ar sutinka su tuo?
Mes gyvename epochoje, kai visi fotografuoja viską ir kelia į internetą. Bet pamirštame, kad kiti žmonės turi teisę į privatumą. Kad ne visi nori atsidurti kažkieno sraute, ypač pažeidžiamu momentu — nuogi, pavargę, be makiažo.
Aš išmokau pamoką. Nebesifotografuoju viešuose persirengimo kambariuose. Dabar darau progreso nuotraukas namuose, kur niekas netyčia nepateks į kadrą.
O jūs atkreipiate dėmesį į tai, kas gali atsidurti jūsų nuotraukų fone? Ar irgi galvojate tik apie save kadre?
