Vaikaičiui buvo šešiolika, kai jis pradėjo ateiti pas mane kiekvieną šeštadienį. Prisėsdavo virtuvėje, ištraukdavo užrašų knygutę ir pradėdavo klausinėti. Kaip mes su seneliu susipažinome? Kokios muzikos klausėmės? Apie ką svajojome tada, jaunystėje? Ką valgėme pirmame pasimatyme?
Aš atsakinėjau, stebėdamasi tokiu staigiu susidomėjimu šeimos istorija. Galvojau, gal mokyklinis projektas apie genealogiją ar panašiai. Paaugliai paprastai nesidomi praeitimi, o čia jis reguliariai ateina, viską išsamiai užsirašinėja.
Jis perklausinėdavo detales, kurios man atrodė nereikšmingos. Kokios spalvos buvo suknelė per vestuves? Ką senelis pasakė, kai pasipiršo? Kur vyko ceremonija? Kas buvo šventėje? Aš prisiminiau, ir su kiekvienu prisiminimu širdyje darėsi šilčiau. Šias istorijas jau seniai niekam nepasakojau taip išsamiai. Vaikai suaugo, turi savų rūpesčių, jiems ne iki mamos prisiminimų.
O vaikaitis klausėsi atidžiai, linkčiodavo, kažką pažymėdavo užrašų knygutėje. Klausinėjo ir apie sunkumus. Kaip išgyvenome senelio bedarbystę? Kaip tvarkėmės, kai beveik nebuvo pinigų? Kaip aš jaučiausi, kai jis ilgai išvykdavo į komandiruotes? Aš pasakojai nuoširdžiai — nepuošdavau, nedariau iš mūsų gyvenimo pasakos. Buvo sunku, kartais baisu, bet įveikėme kartu.
Pusę metų tęsėsi šie šeštadieniniai susitikimai. Pripratau, laukiau jo vizitų. Buvo malonu, kad kažkam įdomus tavo gyvenimas, kad jaunas žmogus randa laiko močiutei, užuot sėdėjęs savo telefone ar vaikščiojęs su draugais.
Paskui atėjo mano septyniasdešimtas gimtadienis. Susirinko visa šeima — vaikai, anūkai, net ir mažoji proanūkė buvo. Pridengė stalą, atnešė dovanų. Įprastos dovanos — šalikas, arbatos rinkinys, knyga. Malonu, bet nieko ypatingo.
O vaikaitis sėdėjo tyliai, nervinosi, mačiau. Trindavo rankas, tai atsistodavo, tai atsisėsdavo. Po torto jis atsistojo ir ištiesė man didelę dėžę, įvyniotą į gražią popierių. Pasakė, kad tai ypatinga dovana, prašė atidaryti prie visų.
Aš išvyniojau popierių ir pamačiau knygą. Stora, kietais viršeliais. Ant viršelio mūsų su seneliu fotografija — vestuvių diena, mes jauni, laimingi. Atsiverčiau pirmą puslapį ir iš pradžių nesupratau, ką matau.
Ten buvo mūsų istorija. Viskas, ką pasakojau vaikeičiui šiuos pusę metų, jis pavertė knyga. Skyrius po skyriaus — susitikimas, piršlybos, vestuvės, vaikų gimimas, sunkūs metai, džiaugsmai, praradimai. Jis parašė mūsų gyvenimą kaip tikrą knygą, gražiai sutvarkė, įdėjo mūsų senas fotografijas, kurias kažkur rado šeimos albumuose, nuskenavo, pagerino.
Aš vartydama puslapius, laikiau ašaras. Ten buvo detalės, kurių jau buvau užmiršusi. Ten buvo senelio žodžiai, kuriuos sakydavau garsiai, prisimindama. Ten buvo visas mūsų gyvenimas — neišpurvintas, neidealus, bet tikras. Mūsų meilė popieriuje, mūsų istorija, kuri galėjo išnykti kartu su manimi.
Vaikaitis tyliai tarė, kad padarė kelis egzempliorius. Vieną man, vieną mamai, vieną tetai, vieną pasiliko sau. Pasakė, kad nenorėjo, jog ši istorija išnyktų. Kad senelio jau nebėra, o kada nors nebus ir manęs, bet mūsų istorija išliks. Kad jo vaikai, mano proanūkai, galės perskaityti apie prosenelę ir prosenelį, sužinoti, kokie mes buvome, kaip gyvenome, kaip mylėjome.
Aš apkabinusi jį negalėjau sustoti. Visa šeima verkė. Nes jis padarė tai, apie ką net negalvojome. Jis išsaugojo atminimą. Ne sau — visiems mums, būsimoms kartoms.
Dabar ši knyga guli garbingoje vietoje mano kambaryje. Kartais atverčiu ją ir skaitau apie savo gyvenimą, parašytą anūko ranka. Ir kiekvieną kartą mąstau — kaip dažnai mes prarandame savo tėvų, senelių, prosenelės istorijas tiesiog todėl, kad nesuspėjame arba nesusimąstome jų užrašyti.
Mano vaikaitis padovanojo ne tik knygą. Jis padovanojo mūsų prisiminimams nemirtingumą. Parodė, kad mūsų įprastas gyvenimas vertas būti prisimintas.
O ar jūs žinote savo senelių ir prosenelės istorijas? Ar jos dings kartu su jais?
