Vakar man sukako penkiasdešimt. Vyras surengė nedidelę šventę namuose — šeima, artimi draugai, nieko didelio. Nenorėjau triukšmingos šventės, bet jis reikalavo, sakydamas, kad tokia data negali likti nepastebėta.
Kartu esame dvidešimt penkerius metus. Įprasta santuoka, įprasta šeima. Trys vaikai, vyriausiam jau dvidešimt treji, jaunėlei šešiolika. Hipoteka sumokėta prieš penkerius metus, abu dirbame, gyvename ramiai, be didelių sukrėtimų.
Romantikos jau seniai nebeliko. Jei atvirai, nepamenu, kada vyras paskutinį kartą tiesiog taip sakė komplimentus ar dovanojo gėles. Tapome tarsi kaimynai — mandagūs, įpratę vienas prie kito, tačiau be tos kibirkšties, kuri buvo pradžioje.
Kartais pagaunu save galvojanti, kad mes tiesiog gyvename kartu. Vaikai, darbas, buitis — štai viskas, kas mus sieja. Meilė per šiuos metus tarsi dingo, liko tik įpročiai.
Vakar vakare, kai svečiai jau išsiskirstė, aš rinkau indus virtuvėje. Vyras su broliu išėjo į balkoną parūkyti. Balkonas yra tiesiai virš virtuvės, langas buvo praviras. Aš nespecialiai klausiau — tiesiog ploviau lėkštes ir išgirdau jų balsus iš viršaus.
Brolis paklausė vyro, kaip jis visus tuos metus ištveria. Pasakė, kad pats išsiskyrė po dešimties metų, nes pavargo nuo rutinos, nuo to paties veido kiekvieną rytą.
Sustojau su lėkšte rankose. Laukiau, ką atsakys vyras. Tikriausiai, giliai širdyje ruošiausi išgirsti kažką panašaus — kad ir jis pavargo, kad ir jis galvojo apie skyrybas, bet liko dėl vaikų arba iš įpratimo.
O jis pasakė visiškai kitką.
Pasakė, kad kiekvieną dieną dėkoja likimui už tai, kad aš pasirinkau jį. Kad praleidęs su manimi dvidešimt penkerius metus, jis vis dar įsimylėjęs, kaip pirmą dieną.
Brolis nusijuokė, sakė, kad nereikia perdėti, kad taip nebūna.
Vyras atsakė rimtai. Pasakė, kad neperdeda. Kad aš esu stipriausias žmogus, kurį jis pažįsta. Kad aš užauginau tris vaikus, dirbau lygiaverčiai su juo, palaikiau jį, kai jis turėjo krizę darbe ir vos nepalūžo. Kad vis dėlto išlikau tokia pati graži ir gera, kokia buvau dvidešimt penkerių.
Stovėjau virtuvėje, ir iš veido tekėjo ašaros. Lėkštė išsprūdo iš rankų, sudužo. Bet netgi nepajudėjau.
Vyras tęsė kalbą. Pasakė, kad neįsivaizduoja gyvenimo be manęs. Kad bijo tik vieno — kad vieną dieną suprasiu, jog nusipelnau ko nors geresnio. Kad jis yra paprastas vyras, kuris nedovanoja gėlių, užmiršta apie sukaktis, dirba iki vėlumos ir grįžta pavargęs.
Kad kiekvieną kartą, kai jis žiūri į mane, galvoja — kaip man pasisekė, kad ji vis dar šalia.
Brolis kažką atsakė, bet aš jau negirdėjau. Atsisėdau ant grindų tiesiog virtuvėje, tarp šukių, ir verkiau.
Dvidešimt penkerius metus galvojau, kad mes tiesiog egzistuojame kartu. Kad meilė praėjo, liko tik įpratimas ir atsakomybė. Kad jis lieka su manimi, nes taip reikia, nes skyrybos — tai nepatogu, brangu, gėda prieš kitus.
Aš su tuo susitaikiau. Priėmiau kaip duotybę. Nusprendžiau, kad tokia yra gyvenimo prasmė — pirmiausia aistra, tada buitis, o paskui tiesiog bendradarbiavimas iki gyvenimo pabaigos.
O jis per visą tą laiką mane mylėjo. Tikrąja meile mylėjo. Ir aš to nežinojau.
Mes retai kalbame apie jausmus. Jis nėra iš tų vyrų, kurie kalba gražiai. Per dvidešimt penkerius metus jis turbūt pasakė, kad mane myli, dešimt kartų. Aš įpratau prie jo tylos, prie to, kad emocijas jis laiko savyje.
Bet pasirodo, kad viduje buvo būtent tai. Visa ši meilė, dėkingumas, baimė mane prarasti.
Kai vyras grįžo iš balkono, aš vis dar sėdėjau ant grindų. Jis išsigando, galvojo, kad man bloga. Padėjo pakilti, apkabino, paklausė, kas atsitiko.
Aš negalėjau kalbėti. Tiesiog apkabinau jį ir nenuleidau penkias minutes. Jis stovėjo sutrikęs, glostė mane per nugarą, nesuprasdamas, kas vyksta.
Paskui prisipažinau, kad girdėjau jų pokalbį. Viską, ką jis sakė broliui.
Jis paraudonavo, atsitraukė, sumišęs. Pasakė, kad nenorėjo, jog tai išgirščiau. Kad tai nepatogu.
O aš pirmą kartą per daugelį metų pažvelgiau į jį kitaip. Pamačiau ne nuvargusį vyrą, kuris grįžta iš darbo ir tyliai sėda priešais televizorių. Pamačiau žmogų, kuris mane myli visą šį laiką ir bijo parodyti, nes nemoka išreikšti jausmų žodžiais.
Kalbėjomės iki ryto. Pirmą kartą per metus tikrai kalbėjomės — ne apie sąskaitas, ne apie vaikus, ne apie remontą. Apie mus. Apie tai, ką jaučiame, ką galvojame, ko bijome.
Pasirodo, jis manė tą patį — kad aš esu šalia jo tik iš įpročio, kad meilė seniai praėjo. Kad aš pavargau nuo jo, nuo jo tylos, kad jis nėra romantiškas.
Mes abu gyvenome viename name, miegojome vienoje lovoje ir manėme, kad kitam jau nebemyli. O mylėjome. Tik tylojome apie tai.
Šį rytą jis man atnešė kavos į lovą. Pirmą kartą per dešimt metų. Ir pasakė, kad mane myli. Tiesiog taip, be priežasties.
Suprantu, kad daug ko praleidau per šiuos metus. Kad galėjau būti artimesnė, dėmesingesnė, švelnesnė. Kad galėjome kalbėti apie jausmus, o ne slėpti juos viduje.
Bet svarbiausia — supratau, kad nėra per vėlu. Mums po penkiasdešimt, bet mes vis dar gyvi, vis dar esame kartu, vis dar mylime vienas kitą.
Mes tik užmiršome tai rutinoje.
Pasakykite atvirai: kaip dažnai sakote artimiesiems apie savo jausmus? Ar irgi tylite, manydami, kad jie ir taip viską žino?
