Aš – Dainius. Man 47-eri. Ir pirmą kartą gyvenime garsiai sau pripažįstu tai, nuo ko daugelį metų bėgau: aš svajoju apie skyrybas. Esame susituokę jau 20 metų, o mintis išeiti tampa nebe baime, o vieninteliu būdu išlikti.
Kai susipažinome, buvome jauni – iš tų žmonių, kurie tiki, kad meilė gali atlaikyti viską. Ir ilgai taip ir buvo: gyvenome iš idėjos, kad kartu viską ištversime. Bet kažkuriuo metu mūsų jausmai ėmė gesti. Pamažu, tyliai, kaip užmarštin grimztantis prisiminimas. Dabar mus laiko nebe meilė, o įprotis ir bendras vaikas, nors jis jau suaugęs.
Mano žmona iš pradžių net nenorėjo vaikų – sakė, kad mano pajamos per menkos, kad nesu „tinkamas tėvas“. Tada to nesupratau, bet šiandien matau, kad ji visada matavo mane per pinigų prizmę. Per televiziją ji nuolat žiūrėdavo laidas, kuriose moterys kaltina vyrą dėl skurdo, dėl nesėkmių, dėl visko. Ir po truputį pradėjau suvokti: ji taip žiūri ir į mane.
Ilgai tai nesimatė, nes neturėjome nei draugų, nei artimųjų – gyvenome savo uždaroje erdvėje, kurioje jos kritika buvo tiesiog mūsų kasdienybė. Bet neseniai į gatvę atsikraustė naujų šeimų. Normalūs žmonės, kurie vakarais užsuka kavos, kurie juokiasi, palaiko vieni kitus. Ir tada pamačiau, kaip jie bendrauja tarpusavyje: pagarbiai, švelniai, net konfliktuose – oriai.
O mano žmona… Aš staiga pamačiau ją iš šalies.
Ji kritikuoja mane prie visų. Kelia balsą, nepagalvoja, ar man skauda, ar gėda. Ji pasakoja kaimynams, kad aš „vargšas“, kad nieko nepasiekiau, kad ji viena išlaiko šeimą. Tai melas, bet jinai tuo tiki. Arba nori, kad tuo tikėtų kiti.
Iš tiesų mano alga – apie 5 tūkstančius. Visus pinigus atiduodu jai, sau nepasilieku beveik nieko. Ji tvarko finansus, ji sprendžia, ji žino, kur viskas išeina. Namą įsigijome už mano pinigus, penkerius metus mokėjau paskolą. Bet jei jos klausytum, aš nieko nepadariau. Ji – viską.
Ir šita nuolatinė kritika mane tiesiog ėmė naikinti.
Aš pastebiu, kad jos balsas mane vargina. Erzina. Nemalonu ne tik ginčytis – nemalonu ir būti greta. Nenoriu jos liesti, nenoriu kalbėti, nenoriu net sėdėti šalia. Bet kai tik bandau pasakyti, kaip jaučiuosi, ji puola mane:
— Vėl tu klysti. Vėl tu blogai supratai. Vėl tu nekoks vyras.
Ir taip – kiekvieną dieną.
Aš pavargau.
Dažnai pagalvoju: gal aš perdedu? Gal čia normalu? Bet tada pažiūriu į visas kitas moteris – mano kolegių, draugų, net kaimynių bendravimą. Jos mandagios, švelnios, kalba pagarbiai. O mano žmona elgiasi taip, lyg aš būčiau kliūtis jos gyvenime.
Aš jaučiu, kad gyvenu gyvenimą, kuris man nebetinka. Gyvenu šalia žmogaus, kuris manęs nemyli ir, turbūt, jau seniai nebegarbina. Ir nors kažkur giliai manyje vis dar rusena prieraišumas, gyventi nuolatiniame įtūžyje ir įtampoje nebepajėgiu.
Man 47-eri.
Ir aš pavargau būti blogu žmogumi savo paties namuose.
O jūs? Jei būtumėte mano vietoje – liktumėte dėl prisirišimo, ar išeitumėte dėl savęs?**
