Dukra šventė gimtadienį. Jai sukako ketveri. Nedidelė šventė — kavinė su vaikų kambariu, balionai, tortas, keli draugai iš darželio. Ji juokėsi, bėgiojo, ir aš visą laiką pagaudavau save mąstančią: kaip norėtųsi, kad taip būtų visada — be ašarų, be sunkių pokalbių, tiesiog džiaugsmas.
Buvęs vyras atėjo su dovana. Milžiniška dėžė — trasos su mašinėlėmis. Dukra džiūgavo, šokinėjo iš džiaugsmo, apkabino jį už kaklo. Man net šiek tiek sušilo širdis. Galvojau, gal nors tą dieną jis pasirodys ne kaip įžeistas suaugęs, o kaip tėvas.
Ji iškart atidarė dėžę, tiesiai kavinėje, pradėjo rinkti, vaikai padėjo. Mašinėlės ūžė, juokas, triukšmas — viskas kaip turėtų būti. O aš stovėjau atokiau ir šypsojausi. Atrodė, viskas gerai. Nors porą valandų — kaip anksčiau, kai dar buvome šeima.
Pasibaigus šventei, svečiai pradėjo skirstytis. Dukra pavargo, bet vis dar laikė mašinėlę rankoje — nepaleido. Ir tuomet buvęs vyras sako:
— Na, viskas, surenkam atgal.
Aš net nesupratau.
— Kaip tai atgal? — klausiu.
Jis ramiai, lyg kalbėtų ne apie vaiko laimę, o apie kokią nors dėžę su daiktais:
— Grąžinsiu į parduotuvę. Pinigai ne maži. Pažaidė — ir gana.
Aš iš karto negalėjau nieko atsakyti. Tiesiog žiūrėjau į jį ir negalėjau patikėti, kad suaugęs žmogus gali taip kalbėti savo dukros gimtadienį. Ji stovėjo šalia, akys didelės, lyg nesuprastų, kas vyksta.
— Tėti, nereikia… tai mano dovana… — ji šnibždėjo.
Jis žengia žingsnį link jos, tiesiasi dėl dėžės.
— Na, gana, — sako pavargęs, lyg tai būtų žaislas, o ne jos džiaugsmo dalelė.
Ji tvirtai apkabina dėžę, pritraukia prie savęs.
— Ne! Tai mano!
Jis sudirgęs išplėšia iš jos rankų, ir ji pradeda verkti. Ne tiesiog kaprizingai, o tikrai — su drebuliais, su įžeidimu, su skausmu.
— Ką tu darai?! — šaukiu aš, artėdama prie jo.
Jis ramiai žiūri, net su kažkokiu gailesčiu, lyg aš nesuprasčiau elementarių dalykų.
— O kas? Vis tiek pamirš po savaitės. Kam jai tas šlamštas?
Jis apsisuka ir išeina. Užtrenkia duris.
Aš stoviu kavinės viduryje, spaudžiu dukrą prie savęs, o ji šniurkščia, prisiglaudusi veidą prie mano peties ir kartoja:
— Kodėl jis paėmė, mama? Tai juk mano dovana…
Ir aš nežinau, ką atsakyti. Nežinau, kaip paaiškinti keturmetei, kad suaugusieji kartais būna blogesni už vaikus. Kad kam nors džiaugsmas — tai tiesiog daiktas, kurį galima grąžinti, jei prarado prasmę.
Mes ilgai taip stovėjome. Žmonės skirstėsi, padavėjai rinko stalus, o ji vis verkė. Maža, su išsisukusiais plaukeliais ir mašinėle rankoje, kurią spėjau paslėpti, kol jis nunešė viską.
Namuose ji ilgai neužmigo. Gulėjo ir šnibždėjo:
— Mama, o tėtis ateis rytoj ir grąžins mano trasą?
Aš negalėjau atsakyti. Tik paglostyti per galvą ir pasakiau:
— Miegok, saulyte. Viskas gerai.
Bet pati žinojau — negerai.
Nes ne žaislą jis paėmė, o jos tikėjimą. Tikėjimą, kad tėčiai nepalieka. Kad jei tau ką nors dovanoja — tai tikra. Kad jei myli — tai neatima.
Kaip paaiškinti keturmetei mergaitei, kad tas, kurį ji vadina „tėčiu“, gali atimti ne tik žaislą, bet ir vaikystę? 💔

















