Aš atidaviau didelį pliušinį meškiną. Naują, su etikete, tokį, kokius paprastai dovanoja per šventes. Jis stovėjo mano namuose jau kelis mėnesius — dovana, kuri taip ir neprireikė. Gaila buvo žiūrėti, kaip jis dulka kampe. Pagalvojau: tegul pradžiugina ką nors kitą.
Paskelbiau skelbimą socialiniuose tinkluose: «Atiduosiu nemokamai didelį pliušinį meškiną. Naują». Atrodytų, kas čia tokio — tiesiog minkštas žaislas. Bet iškart pradėjo plūsti komentarai: «O kokie jo išmatavimai?», «Gal galite nufotografuoti su liniuote?», «Ar tikrai nemokamai atiduodate?». Žmonės ginčijosi, kas pirmas parašė, kas «eileje». Aš pavargau atsakinėti ir nusprendžiau: atiduosiu pirmajam, kuris atvažiuos dabar pat.
Po dešimties minučių parašė moteris. Sprendžiant iš profilio, mama. Gyvena netoli nuo namų. «Ar galiu atvažiuoti dabar pat? Dukra seniai svajoja apie tokį». Žinoma, gali. Po pusvalandžio ji jau stovėjo prie laiptinės, šypsojosi, dėkojo. Vos įtalpinome meškiną į bagažinę. Aš net pajutau džiaugsmą — tarsi padariau kažką gero.
O kitos dienos rytą išėjau į kiemą… ir pamačiau jį.
Tą patį meškiną.
Jis stovėjo, atsiremęs į šiukšlių konteinerį. Švarus, sveikas, net etiketė vietoje.
Atpažinau jį iškart — tas šviesiai smėlio spalvos kailis, ta truputį pakrypusi kaspino juostelė. Mano.
Iš pradžių tiesiog sustingau. Tada priėjau arčiau — maniau, gal atsitiktinumas, kažkas tiesiog paliko minutei. Bet šalia gulėjo paketas, o ant jo — tos pačios gatvės adresas, kur gyvena toji moteris. Klaidų būti negalėjo.
Aš nežinau, kodėl taip skaudėjo. Juk tai tiesiog žaislas. Bet viduje kažkas nutrūko. Turbūt todėl, kad aš atidaviau jį su meile, iš gerumo, ne už pinigus, ne dėl paspaudimų. O gavau štai tai — tarsi antausį.
Stovėjau ir žiūrėjau į tą meškiną, o gerklėje kamščiai. Žmonės ėjo pro šalį, kai kas net nusijuokė: «Štai, išmetė vaikų džiaugsmą». O aš staiga pasijutau kaip tas žaislas. Geras, nereikalingas, išmestas, nes kažkam netiko dydžiu, nuotaika, planais.
Galėjau tiesiog pasiimti jį atgal. Bet negalėjau. Ne dėl gėdos — dėl skausmo. Nes, atrodo, ne meškino gaila, o pačios idėjos, kad gerumas dar kam nors reikalingas. Kad kažkas moka vertinti, net jei daiktas nemokamas. Net jei žmogus nieko neieško atgal.
Vakare apsilankiau tos moters puslapyje. O ten — nauji įrašai, šypsenos, kava, manikiūras. Nei žodžio apie meškiną. Net menkiausios padėkos. O aš vis galvojau: kam jai iš viso jo reikėjo? Kam sakė, kad dukra svajojo? Tik dėl emocijų? Dėl nuotraukos? Dėl to, kad neatitektų kam nors kitam?
Sėdėjau virtuvėje ir staiga apsiverkiau. Tyliai, kaip vaikas, kuriam paaiškino, kad pasakų nėra. Kad gerumas ne visada sugrįžta. Kad kartais žmonės ima ne todėl, kad jiems reikia, o todėl, kad gali.
Nuo tada daugiau nebepriduodu daiktų internete. Jei matau, kad kažkam reikia — pati nunešu, žiūriu į akis, jaučiu, kad žmogus tikrai džiaugiasi.
Bet vis tiek kartais, eidama pro konteinerį, nevalingai ieškau akimis to meškino.
Gal ne todėl, kad tikiuosi jį pamatyti. O todėl, kad vis dar neatleidžia klausimas:
kodėl žmonėms taip lengva išmesti tai, ką kažkas atidavė iš širdies gelmių?
