Sesei netikėtai sustojo širdis. Infarktas. Ryte skambino kaimynai, pasakė, kad net nespėjo greitosios iškviesti. Iš pradžių nesupratau, kad viskas tikra. Kad ji nebeatsikels, nebeskambins, nepaklaus, kaip man sekasi. Ir kad jos septynerių dukra liks našlaitė.
Atsimenu, kaip tą dieną sėdėjome virtuvėje. Verkiau, o vyras šaltai pasakė:
– Mes negalime jos priimti. Tai svetimas vaikas.
– Ji nėra svetima, – atsakiau aš. – Tai mano sesers kraujas.
Jis tik atsiduso:
– Mes nesame našlaičių prieglauda. Mes turime pakankamai savo problemų.
Prašiau, maldavau, bet jis buvo nepalenkiamas. Ir aš… pasidaviau.
Pasakė, kad mergaitę paėmė į globėjų šeimą, «viskas bus gerai». O aš pasirašiau dokumentus, nejausdama pirštų. Vakare ilgai sėdėjau sesers kambaryje, kuriame vis dar jautėsi jos kvapas. Radau fotografiją — ji šypsosi, laikydama dukrą ant rankų. Ir negalėjau nustoti galvoti, kad jas abi išdaviau.
Praėjo metai. Mes su vyru gyvenome savo gyvenimą. Ginčijomės, susitaikydavome, statėme namą, paskui išsiskyrėme. Vaikai išsikraustė. Namas vėl tapo ramesnis. Kartais pagalvodavau apie tą mergaitę — savo dukterėčią. Kiek jai dabar metų? Ar mokosi? Ar prisimena ką nors apie mane?
Ir štai, po keturiolikos metų, durys skambėjo. Prie jų stovėjo jauna mergina. Liesa, su tiesiais pečiais ir kažkokiais labai pažįstamais akimis.
– Sveiki, – tarė ji. – Jūs… Ana?
Aš linktelėjau.
– Aš Kristina.
Man užgniaužė kvapą. Atrodė, kad vėl pamačiau tą mažą mergaitę, kuri tada stovėjo kampe, apsikabinusi seną lėlę.
Sėdėjome virtuvėje. Drebėjau, pyliau arbatą, nežinojau, nuo ko pradėti.
– Kaip tu mane radai?
– Nesvarbu, – tyliai atsakė ji. – Aš tiesiog norėjau jus pamatyti.
Ji nekaltino. Neverkė. Tik žiūrėjo. Per daug ramiai, lyg viskas jau nuspręsta.
– Žinot, ilgai galvojau, kodėl iš viso ateiti, – pasakė ji. – Tikriausiai tiesiog norėjau suprasti — kodėl. Kodėl tada manęs nepaėmėte?
Bandžiau paaiškinti. Kad vyras buvo prieš, kad bijojau, jog nesugebėsiu.
Ji tyliai klausė. Paskui šiek tiek šypsojosi:
– Aš gi laukiau jūsų. Kiekvieną dieną. Vaikų namuose. Galvojau — gal persigalvojote. Gal atvyksite.
Aš nuleidau galvą.
– Atleisk, – tegaliu pasakyti.
– Vėlu, – pasakė ji ramiai. – Bet žinot, baisiausia, kad vis tiek jus mylėjau. Ilgai. Net kai supratau, kad neatvyksite.
Vėliau ji atsistojo.
– Ačiū, kad bent išklausėte. Norėjau tai pasakyti. Daugiau nieko nereikia.
Ir išėjo. Taip paprastai. Be ašarų, be priekaištų.
Sėdėjau virtuvėje ir negalėjau pajudėti, ašaros riedėjo upeliais iš mano akių. Žiūrėjau į ją ir supratau — dabar neturiu pateisinimų nei prieš seserį, nei prieš tą mergaitę, nei prieš save. Klausiau vyro žodžių ir padariau baisią gyvenimo klaidą.
Mes dažnai sakome sau, kad vėliau ištaisysime, vėliau paskambinsime, vėliau išdrįsime.
O tada — jau per vėlu.
Pasakykite…
ar galėtumėte gyventi toliau, jei kada nors neištiesėte rankos tam, kuris laukė tik jūsų, kuriam buvote vienintelė viltis?
