Grįžta sūnus po mokyklos namo – visiškai ašarodamas, su paraudusiomis akimis.
– Kas nutiko? – klausiu, jau jausdama, kaip viduje viskas susispaudžia.
– Mama, visi pinigai dingo! – vos kvėpuodamas sako jis. – Per pertrauką nuėjau į tualetą, o kai grįžau – penalėje nieko nebuvo.
Pinigus jam daviau ryte – savaitei, kad nereikėtų kasdien nešiotis.
Ne daug, bet vis tiek pikta.
Sėdžiu, klausau, o galvoje sukasi mintis: kas galėjo paimti, kaip išsiaiškinti, ar verta eiti pas klasės mokytoją.
Parašyti į klasės pokalbių grupę. Paskui pagalvoju – beprasmiška.
Jei pradėsiu kelti triukšmą, prasidės apkalbos: „Pats pametė, o dabar visus kaltina“.
Žinau tuos pokalbius, kur suaugusieji elgiasi blogiau nei vaikai.
Sūnus snarpuoja:
– Mama, aš niekam nieko blogo nepadariau. Kodėl taip?
Ir tada sakau:
– O gal padarykime kitaip. Nekelkime triukšmo ir neieškokime kaltininko. Rytoj tiesiog pasakysime mokytojai. Tegul ji atsargiai pasikalbės su vaikais. Be vardų. Be kaltinimų.
Jis nusivalė akis:
– O kokia prasmė?
– Kartais žmonės praranda sąžinę ne visam laikui. Ją tiesiog reikia priminti, kad ji egzistuoja.
Kitą dieną jis nuėjo į mokyklą. Jaudinausi daugiau nei jis per kontrolinį.
Vakarėjant grįžta – ramus, net truputį šypsosi.
– Mokytoja padarė, kaip tu sakai. Vedė „klasės valandą“ apie sąžiningumą. Kalbėjo, kad visi esame žmonės, kad svarbu mokėti pripažinti klaidas.
– Ir kas? – klausiu.
– Nieko. Pinigai negrįžo. Bet ji taip kalbėjo, kad visiems pasidarė nejauku. Net man.
Kitą dieną jis vėl grįžo iš mokyklos.
Įėjo į virtuvę, stovi, tyli.
– Kas nors atsitiko?
– Mama, įsivaizduoji… Radau savo pinigus įsidėtus į portfelį! Tiesiog gulėjo viršuje, lyg kas juos būtų padėję. Be raštelio, be nieko.
Žiūriu į jį ir matau – akyse ne džiaugsmas, o palengvėjimas.
– Mama, nežinau, kas tai buvo, bet dabar ne taip skaudu. Galbūt žmogus suprato.
Vėliau jis ilgai vaikščiojo su šia mintimi, vis kartojo:
– Gerai, kad nieko nekaltinome. Galbūt jei būtume sukėlę triukšmą, viskas būtų buvę tik blogiau.
O aš pagalvojau:
galbūt tai ir yra svarbiausia, ko turėtume mokyti vaikus – neieškoti kaltininkų, o suteikti žmonėms galimybę būti geresniems.
Kartais pakanka ne triukšmo, o tiesiog tylos.
Ir tada sąžinė padaro viską pati.
O ką jūs manote – ar verta buvo atvirai pasikalbėti su klase, ar teisingai padarėme palikdami viską taip?
