Vestuvių proga žmonos mama padovanojo pinigus. Gražiame voke, su atviruku. Mes tada džiaugėmės: viskas sąžininga, be jokio bereikalingo pompastikos, tiesiog dovana. Iš karto nepanaudojome — nusprendėme pataupyti, kad vėliau galėtume nusipirkti ką nors reikalingo į butą.
Praėjo keli mėnesiai. Mes su žmona tik pradėjome įrenginėti naująjį butą. Dalykų beveik nėra, baldų minimaliai. Kiekvieną vakarą diskutuodavome: ar pirkti pirmiausiai sofą ar spintą. Netgi buvau nusižiūrėjęs modelį, o žmona išsirinko audinį — pilkšvai smėlio spalvos, švelnų, kad derėtų prie interjero.
Ir štai kartą šeštadienį kažkas paskambina į duris. Prie slenksčio stovi vyras, baldininkas, su dokumentais rankose, šypsosi:
— Baldų pristatymas. Kur turėčiau dėti?
Nieko nesuprantu. Juk nieko neužsakėme.
— Kaip nieko? O sofa?
— Kokia sofa? Mes jos nepirkome.
— Viskas iš anksto apmokėta, — jis sako. — Čia sąskaita, pavardė sutampa.
Mes su žmona žiūrim vienas į kitą ir nieko nesuprantam.
Atgabeno, išpakavo — didžiulė sofa, odinė, ruda, kaip iš biuro. Nei spalva, nei stiliumi mums netinka.
Stoviu, žiūriu į ją ir nesuprantu, kas vyksta.
Po dešimties minučių skambutis iš uošvės. Balsas patenkintas, užtikrintas:
— Na kaip, jau atgabeno?
— Ką Jūs turite omenyje? — klausiu. — Čia jūs?
— O kas gi daugiau. Nusprendžiau, kad taip bus geriau. Jūs vis tiek būtumėte išleidę pinigus, o dabar bus naudos.
Žmona, stovėdama šalia, vos nesprogo:
— Mama, mes gi suaugę! Norėjome patys pasirinkti!
— Suaugę, — ramiai atsako ji, — o su galva nedraugaujate. Bent jau žinau dabar, kad neišleisite pinigų bereikalingai.
Ir padėjo ragelį.
Mes su žmona stovėjome tylėdami. Atrodo ir dovana, ir rūpestis, bet buvo jausmas, tarsi mus aplenkė. Tarsi mes esame vaikai, kuriais nepasitikima.
Žmona ilgai vaikštinėjo po kambarį, apžiūrinėjo šią sofą, ir jos veidas atrodė lyg kas nors be leidimo įsibrovė į jos namus.
— Žinai, — tyliai sakė ji, — viskas ne dėl sofos. Klausimas tame, kad ji visad daro savaip. Visad sprendžia už visus, kaip «mums bus geriau». O mes tylime.
Aš bandžiau sumažinti įtampą:
— Na, ką dabar, tegu stovi. Vis tiek mums reikalinga sofa.
Tačiau ji pakratė galvą:
— Ne. Tai ne mūsų sofa. Ji jai reikalinga, ne mums.
Praėjo savaitė. Sofa užėmė pusę kambario, girgždėjo, kvepėjo oda ir svetimu pasirinkimu. Svečiai, atėję, žavėjosi:
— Oho, kokia prabangi!
O mes viduje jautėmės tarsi turėtume gumulą gerklėje. Kiekvieną kartą sėdėdami jautėmės įsitempę, tarsi sėdėtume ant krašto.
Po mėnesio žmona pasiūlė ją parduoti.
— Nusipirksime kitą, tokią, kokios norėjome.
Tačiau aš žinojau — jei parduosime, mama vėl paskambins ir sukels skandalą.
Tad dabar ši sofa stovi — graži, nauja, ir niekam nereikalinga. Kaip priminimas, kad kartais rūpestis tampa kontrole.
Kartais vakare sėdu ant krašto ir galvoju: gal ji tikrai norėjo kaip geriau? Gal tiesiog nemoka kitaip?
O gal esmė visai ne sofoje, o tame, kad mes visi — ir tėvai, ir vaikai — taip ir neišmokome klausti vieni kitų, ko iš tiesų norisi.
O ką jūs manote — ar verta dėkoti už tokį «rūpestingą» dovaną ar vis dėlto mokyti artimuosius nespręsti už kitus?
