Vyras paliko kitą moterį ir išnešė viską iš buto — net sofos ir mūsų miegamąjį net nesidrovi išardyti į dalis. Pirmąjį mėnesį miegojome ant pripučiamų čiužinių ir valgėme ant grindų. Jis skambino ir juokėsi:
— Na, kaip gyvenat be mano pinigų?
Aš du kartus klausiau šių pažeminimų, o paskui jį užblokavau. Buvo labai sunku. Skaičiavau kiekvieną centą, bijojau atidaryti šaldytuvą, kad nepriminčiau sau, jog jis beveik tuščias. Sūnus tyliai klausė, kada vėl nusipirksime lovą, o aš šypsojausi ir sakiau, kad netrukus. Nors pati nežinojau, kaip išbristi iš šios duobės.
Vieną dieną atsibudau ir supratau — laukti nebevertėjo. Niekas neateis, neišgelbės, neatneš sofos. Parduodavau nereikalingus daiktus, skolinau iš draugės, susiradau antrą darbą. Buvau pavargusi iki ašarų, užmigau autobuse, bet nustojau savęs gailėtis. Pradėjau rinkti gyvenimą po truputį kaip sudužusį veidrodį. Be iliuzijų, be jo.
Po kelių mėnesių gavau paaukštinimą. Mažą, bet man — kaip naują pradžią. Tada baigiau kursus, susiradau darbą kitoje įmonėje. Pinigų ėmė pakakti, netgi pradėjau taupyti. Ir pirmą kartą per ilgą laiką nusipirkau naują suknelę darbui. Pamenu, kaip stovėjau prieš veidrodį ir galvojau: “Štai ji — aš. Be jo. Ir aš susitvarkiau”.
Metai prabėgo greitai. Mes su sūnumi įsigijome naują butą su paskola — nedidelį, bet jaukų. Aš pati pasirinkau baldus, nusipirkau sofą, apie kurią svajojau. Ir staiga viduje tapo ramiai. Ne džiaugsminga, ne išdidi — tiesiog ramu. Nebe laukiau skambučių, netikrindavau, ar jis internete.
Ir tada mes netyčia susitikome. Prekybos centre. Jis buvo su ta moterimi — nervingai apsidairydavo, kalbėjo su kažkuo telefonu, kažką murmėjo. Pamatė mane ir sustingo. Ilgai žiūrėjo, lyg bandytų prisiminti. O aš stovėjau brangiame paltuke, su pirkinių maišeliais, su sūnumi, kuris laikė mane už rankos.
— Tu… pasikeitei, — pasakė jis, kai pagaliau pasiryžo prieiti.
— Taip, — atsakiau ramiai. — Aš dabar laiminga.
Jis norėjo kažką pridėti, bet negalėjo. Jo akys nuklydo link sūnaus, tada prie mano auskarų, rankinės. Matyt, bandė suprasti, iš kur visa tai. Bet man buvo nesvarbu. Pirmą kartą per ilgą laiką — nesvarbu.
Kartais mąstau: jei tuomet nebūčiau kritusi į patį dugną, ar būčiau tapusi tokia, kokia esu dabar?
O ar jūs tikite, kad skausmas kada nors virsta stiprybe?
