Vyras vasarą išvyko į sodą, o man vis nesisekė pas jį nuvykti. Darbas, ataskaitos, begalinės užduotys. Jis juokavo telefonu, kad jam be manęs net geriau — bent pailsi nuo mano kontrolės. Aš juokiausi, nemanydama to svarbiu, nors pastaruoju metu jis buvo tarsi nutolęs. Atrodė, kad tarp mūsų atsirado plona, bet šalta siena.
Galiausiai pasiėmiau atostogas. Nusipirkau bilietus į autobusą, susikroviau krepšį, įsivaizduodama, kaip jis nustebs, kai pamatys mane prie vartų. Pakeliui nusipirkau pyragą, jo mėgstamiausią, su vyšniomis. Norėjau sukurti mažą staigmeną, kaip anksčiau.
Atvažiuoju. Prie vartų — raudona mašina. Ne jo. Niekada tokios nemačiau. Širdis keistai suspurdėjo, bet nusprendžiau nedramatizuoti. Gal kaimynai atvažiavo. Įžengiu į kiemą — gėlės vazoje ant stalo, švaru, gražu, kvepia kvepalais, ne mano. Iš svetainės sklinda muzika, kažkokia lengva, linksma. Ir juokas. Moters.
Aš sustingau. Viskas viduje sustojo. Pyragas iškrito iš mano rankų, vyšnios išsibarsčiusios po takelį. Durys atsidarė — jis. Mano vyras. Namų šortais, įdegęs, laimingas. O už jo nugaros — ji. Jauna, šviesiaplaukė, jo marškiniais. Tiksliau, mano marškiniais.
Susitikome akimis. Jis pabalo. Nei žodžio, nei garso. Tik tyluma ir mano pulsas ausyse.
– Tu… atvažiuoji, — tarė jis tyliai, lyg atsiprašydamas.
– Atrodo, veltui, — atsakiau aš ir pažvelgiau į ją. Ji žengė žingsnį atgal, bet nepabėgo. Tikriausiai manė, kad pradėsiu rėkti, mėtyti indus. Bet aš net negalėjau įkvėpti.
Aš įėjau į namus, padėjau krepšį prie durų, priėjau prie stalo, pažvelgiau į gėles. Baltosios lelijos. Jis visada žinojo, kad jų nekenčiu.
– Gražu pas tave, — pasakiau. – Jauku pasidarė.
Jis pradėjo kažką sakyti, dvejoti, teisintis, bet aš jau jo neklausiau. Viskas, kas kada nors buvo tarp mūsų, išgaravo šiame svetimų kvepalų kvape.
Aš paėmiau raktus, atsargiai padėjau juos ant stalo.
– Nesijaudink, aš tik trumpam. Pasiimsiu savo daiktus.
Jis priartėjo:
– Palauk, leisk paaiškinti. Viskas nėra taip…
– O kaip? – paklausiau. – Ji atsitiktinai pakliuvo tau į glėbį, kol tu manęs ilgiesi?
Jis nuleido akis. O aš pajutau keistą ramybę. Ne pyktį, ne skausmą — tuštumą. Lyg kažkas viduje išsijungė.
– Nesikankink, – pasakiau. – Tu paprasčiausiai nusprendei gyventi kitaip. Tik gaila, kad nesakei. Mes gi būtume galėję išsiskirti kaip suaugę žmonės.
Aš paėmiau striukę, išėjau į gatvę. Oras buvo tirštas, karštas, kvepėjo bitkrėslėmis. Kur nors cyko cikados, o aš ėjau ir galvojau: pasirodo, pabaiga neskamba kaip griaustinis, neplėšo širdies į šipulius. Ji tiesiog tyliai ateina — akimirkoje, kai pamatai, kad tavęs nebelaukia.
Vėliau jis rašė, skambino, atvyko į miestą. Norėjo susitikti, pasikalbėti. Bet aš nė karto neatsakiau. Ką gali pasakyti tam, kuris kartą pasirinko ne tave?
Aš sudeginau jo laiškus, atidaviau žiedą į lombardą. Ne iš neapykantos — tiesiog paleidau. Tegul gyvena kaip nori. O aš išmoksiu gyventi be jo.
Kartais naktimis prisimenu tą dieną. Kaip stovėjau ant slenksčio, su vyšnia rankose ir kvaila šypsena, tikėdama, kad mus dar galima išgelbėti. Ir galvoju: kaip mažai reikia, kad prarastum visa — viena vasara, viena moteris, vienas melas.
O jūs ar galėtumėte atleisti, jei žmogus, kuriuo tikėjote visą gyvenimą, išduotų taip — tyliai, be žodžių, tiesiog nustojęs jūsų laukti?
Visas svetainės turinys priklauso autoriams. Visos teisės apsaugotos.
Mūsų tinklalapyje talpinami tik pramoginio pobūdžio straipsniai, surinkti iš visos planetos. Tinklalapio redakcija neatsako už duomenų tikslumą ir aktualumą.
Kai kuriuose straipsniuose gali būti netikslių rekomendacijų ir patarimų, galinčių suklaidinti, todėl būtinai pasikonsultuokite su to profilio specialistu, prieš išbandydami.
