Jis užėjo į gėlių parduotuvę, kišenėje turėdamas tik penkis eurus. Norėjo nupirkti mimozos šakelę — moteriai, kurią kadaise mylėjo ir prarado. Bet kai pardavėja pašaipiai ištiesė jam suvytusią stiebelį, aš nusprendžiau, kad ji turi prisiminti šią dieną visada. O tai, kas įvyko po to, privertė nutilti visą parduotuvę.
Aš užėjau tik kelioms minutėms — paimti puokščių žmonai ir dukrai. Ore tvyrojo rožių, lelijų ir orchidėjų aromatas. Jau laikiau įpakuotą puokštę, kai prie įėjimo pastebėjau pagyvenusį vyrą: senas, bet išlygintas paltas, pasitempę kelnės, nublizginti, nors ir nudėvėti, batai. Paprasti balti marškiniai, užsagstyti visais sagomis. Ne pasimetęs ir ne palaužtas — tiesiog žmogus, kuris turi nedaug, bet turi orumą.
Jis net nespėjo žengti žingsnio, kai prie jo staigiai priėjo jauna pardavėja:
— Ką jūs čia veikiate, seneli? Netrukdykite pirkėjams.
Senukas šiek tiek nuleido akis:
— Atleiskite… Pasakykite, prašau, kiek kainuoja mimozos šakelė?
Ji nusivylusi atsiduso:
— Rimtai? Jums čia nėra ką veikti. Jūs nieko nenusipirksite.
Jis lėtai ištraukė iš kišenės sutrintas kupiūras. Ištiesino jas drebančiais pirštais.
— Čia penki eurai. Gal užteks… bent kažkam?
Ji šaipydamasi nuėjo į kampą ir ištraukė pusiau išdžiūvusią mimozą su perlūžusiu stiebeliu.
— Štai. Tai viskas, ką galite sau leisti. Prašom eiti.
Jis paėmė šakelę tokiu atsargumu, tarsi laikytų krištolą, bandė ištiesinti. Skruosta nuriedėjo tyli ašara — ne iš pykčio, o iš tos pavargusios skausmo, kuris kaupiasi metų metus.
Aš žengiau prie prekystalio, padėjau savo puokštę ir pasakiau pardavėjai:
— Įvyniokite pačią gražiausią mimozos puokštę. Geriausią, kokią turite.
— Jums? — suglumo ji.
— Ne. Jam.
Parduotuvėje tapo tylu. Pašaipa dingo iš jos veido, ji tyliai nukabino nuo vitrinos pačią šviežiausią, saulėčiausią puokštę. Aš sumokėjau, priėjau prie senuko ir įdėjau puokštę į jo drebančias rankas:
— Žmogui, kuris nusipelnė daugiau nei suvytusi šakelė.
Jo akys vėl prisipildė ašarų — bet jau dėkingumo. Jis sušnabždėjo, balsas pralūžo:
— Tai… mano žmonai. Šiandien būtų jos gimtadienis.
…Jos nėra jau penkeri metai. Kiekvienais metais šią dieną jis ateina pas ją — ne su prabanga, o su tuo, ką ji labiausiai mėgo: su mimozomis. Jis eina lėtai, laikydamas puokštę ir seną lazdą, ir deda geltonus pūkuotus kamuoliukus ant šalto akmens, šnabždėdamas užlūžusiu balsu paprasčiausius žodžius: „Aš prisimenu. Aš čia“. Jam būtų užtekę ir vienos šakelės už penkis eurus, bet nebūtų užtekę, jei toje šakelėje nebūtų pagarbos.
O kaip jūs pasielgtumėte mano vietoje — ar praeitumėte pro šalį ar taip pat pasirinktumėte jam pačią geriausią puokštę?
