Mes buvome kartu beveik 3 metus. Jis — gydytojas, ramus, apgalvotas, su švelniomis akimis, kuriomis tikėjo net patys išsigandę mažyliai. Aš — kirpėja, dirbu su žmonėmis, klausau jų istorijų, jaučiu jų nuotaikas iš žvilgsnio. Mes buvome tokie skirtingi, kad atrodė, jog būtent tai ir sudarė mūsų pusiausvyrą.
Kalėdoms nusprendžiau jį nustebinti — nupirkau žaidimų konsolę, apie kurią jis svajojo, bet negalėjo apsispręsti išleisti pinigų. Jam tai buvo tik žaislas, man — būdas pasakyti: «Aš matau, kad ir tu moki svajoti».
Atėjo laikas pasikeisti dovanomis, jis tėvams įteikė senosios buto raktus, broliui — automobilį, o man padavė mažą mėlyną dėželę. Ne žiedą. Net atsidusau iš nejaukumo. Jis nusišypsojo, pastebėjęs mano sumišimą.
Viduje buvo raktas. Ant pakabuko buvo išgraviruotas mano vardas. Aš iškart nesupratau, kas vyksta. Jis palinko arčiau ir tarė:
— Tai mūsų namas. Aš jį nupirkau mums. Ne butas, o namas. Su sodu. Ten auga obelis. Juk visada sakei, kad nori sodinti pomidorus po langais?
Aš ilgai tylėjau. Drebančios rankos, širdis plakė kažkur gerklėje. Visa tai atrodė nerealu. Aš priglaudžiau raktą prie delno, tarsi bijodama prarasti. Tą vakarą supratau: prasideda kažkas tikrai subrendusio.
Namai stovėjo miesto pakraštyje, balti, su medine priekine veranda. Mes persikraustėme sausį — šaltis buvo toks, kad kvėpavimas virto debesimis. Mes šildėmės juokais, netvarka iš dėžių ir kakava vakarais. Rinkome baldus, ginčijomės dėl užuolaidų, darėme viską patys. Buvo jausmas, kad pagaliau pasaulis rado mums vietą.
Jis anksti išvykdavo į darbą, aš taip pat. Grįždavome pavargę, bet kartu. Kartais ruošiame kažką paprasto, kartais tiesiog užsisakome maisto ir sėdime ant grindų. Man atrodė, kad taip bus visada.
Bet vieną dieną pajutau — kažkas pasikeitė.
Iš pradžių — vos pastebimai. Jis ilgiau užtrukdavo darbe, atsakydavo į žinutes trumpai, tarsi būtų toli. Aš neabejojau — gydytojas, pacientai, naktinės budėjimai. Aš tikėjau. Bet vieną vakarą, lankstydama jo švarką, pajutau svetimą kvapą. Lengvą, saldų, moterišką. Ne mano.
Aš pasakiau sau: nesigraužk. Bet nuo tada širdis plakė stipriau kiekvieną kartą, kai jis vėlavo.
Praėjus porai savaičių, nuėjau į jo kliniką — tiesiog nunešti pietų, kuriuos jis užmiršo. Registratūroje buvo mergina — jauna seselė. Užtikrinta, su šypsena ant lūpų. Ji žinojo mano vardą.
— O, tikriausiai atnešei ką nors skanaus savo gydytojui? — pasakė ji, šiek tiek pakreipusi galvą.
Aš linktelėjau.
— Tiesiog pamiršo.
— Jis pastaruoju metu dažnai ką nors pamiršta, — atsakė ji per daug ramiai.
Aš nusišypsojau, bet viduje viskas jau šaukė.
Tą vakarą jis grįžo vėlai, pasakė, kad buvo skubus atvejis. Aš tyliai patikėjau. O po kelių dienų radau jo mašinoje čekį iš juvelyrikos parduotuvės — už žiedą. Nupirktą prieš tris dienas. Man jis nieko nedavė. Nei progos, nei paaiškinimų.
Aš nieko nesakiau. Tiesiog stebėjau. Jis dažniau nusisukdavo, kai kalbėdavau. Telefonas — visada rankoje, ekranas žemyn. Slaptažodis — kitoks. Viskas tapo aišku.
Šeštadienį susirinkau maišą ir išvažiavau pas draugę. Be scenų, be priekaištų. Tik užrašas:
«Kai galėsi kalbėti sąžiningai — aš čia šalia».
Mėnesis praėjo.
Jis skambino, rašė, prisiekė, kad viską neteisingai supratau. Paskui prisipažino — buvo. Paskui pasakė, kad viską baigė. Paskui — kad nežino, ko nori. Jo žodžiai nuolat keitėsi, o aš — jau ne.
Aš gyvenau pas draugę, daug dirbau, vakarais žiūrėjau senus filmus ir mokiausi užmigti be ašarų. Pasaulis griaunasi, bet pirmą kartą po ilgo laiko jaučiausi gyva.
Praėjus kelioms savaitėms, grįžau į namą — pasiimti likusių daiktų. Jis sėdėjo ant verandos. Vienas.
— Tu atėjai, — tyliai tarė jis.
— Dėl daiktų.
Jis linktelėjo. Tada pridūrė:
— Aš viską supratau. Vėlu, bet supratau. Išsigandau, nes viskas tapo per daug tikra. O tu — vienintelė, kuri niekada nereikalavai nieko, tik sąžiningumo.
Aš žiūrėjau į jį ir nejaučiau nei pykčio, nei skausmo. Tik tuštumą.
— Atleisk, jei gali, — pasakė jis ir išėjo.
Aš nekviečiau. Nesustabdžiau. Tiesiog leidau jam išeiti.
Praėjo pusmetis. Atidariau savo mažą saloną. Dirbau, juokiausi, vėl pradėjau atrasti save. Jis dar kelis kartus paskambino, paskui nutilo.
Ir tada atėjo laiškas.
«Pardaviau namą. Pinigus pervedžiau tau. Jis visada buvo labiau tavo nei mano.
Išvykau dirbti į kaimą, su vaikais. Kartais galvoju, kokie būtų mūsų.
Neprašau sugrįžti. Tiesiog norėjau, kad žinotum: aš prisimenu».
Aš šį laišką perskaičiau daugybę kartų. Ir pirmą kartą per ilgą laiką neverkiau.
Dabar gyvenu viena. Turiu klientus, mažą sodą po langais ir jausmą, kad vėl esu savo vietoje. Prieš metus aš svajojau apie vestuves. Šiandien aš svajoju tiesiog būti savimi.
Meilė ne visada baigiasi laimingai. Kartais ji baigiasi suvokimu. O su šiuo suvokimu prasideda gyvenimas.
O jūs ar galėtumėte atleisti išdavystę, jei žmogus atgailautų — ar taip pat išeitumėte, neatsigręždami?
