Mama išėjo pas kitą vyrą, kai man buvo vienuolika metų. Mane augino tėtis – griežtas, užsispyręs, bet visada šalia. Mes dviese palaikėme namus, ir bėgant metams išmokau neužduoti nereikalingų klausimų.
Praėjusią savaitę mama netikėtai paskambino ir pasakė, kad miršta. Paprašė: „Tai būtų labai svarbu – pagyventi namuose, kuriuose tave auginau“. Atsakiau „ne“. Vakar prie durų pasirodė policininkai: mama mirė praėjusią naktį. Vienas iš pareigūnų perdavė mažą dėžutę: „Ji norėjo, kad tai liktų jums“.
Ilgai nedrįsau atidaryti. Kai vis dėlto pakėliau dangtelį, viduje radau išblukusią nuotrauką: man aštuoneri ar devyneri, aš šypsausi be dviejų dantų, o mama apkabina mane iš už nugaros. Po nuotrauka – laiškas, parašytas drebančia ranka.
Ji rašė paprastai ir pirmą kartą – nuoširdžiai. Pasakė, kad tada buvo jauna ir kvaila: įsimylėjo kitą, įtikino save, kad tai yra laimė. Išėjo, nusvilo ir labai greitai suprato, kokia kaina. Kai bandė sugrįžti, tėtis jos neatleido. Jis neleido jai net susitikti su manimi – „taip bus geriau vaikui“, pasakė ir užtrenkė duris. Ji prisipažino, kad tinkamai nekovojo: „Man pritrūko drąsos. Išsigandau jo pykčio ir savo gėdos“.
Vėliau – metų tylos. Ji stebėjo mano gyvenimą per bendrus pažįstamus, iš tolo. „Mačiau, kaip augi, – rašė mama. – Mačiau tavo pergales, girdėjau apie tavo ligas, bet neturėjau teisės priartėti. Neprašau pateisinimo. Prašau, kad nenutrintum mano klaidos ant savo pečių – kaip sunki akmenį, kuris trukdo kvėpuoti. Atleisk, jei gali. Jei ne – leisk sau gyventi be mano šešėlio“.
Sėdėjau su tuo laišku ir nežinojau, ką jaučiu: kaltę – už savo „ne“, pyktį – už jos „tada“, ar tuštumą, kuri taip dažnai užima nuoskaudos vietą. Nepamiršau, kaip tėtis naktimis tikrindavo pamokas ir tyliai uždarydavo duris, kad nepažadintų. Nepamiršau, kaip mes dviese švęsdavome šventes ir kaip išmokau laikyti veidą. Tačiau kartu pamačiau moterį, kuri kažkada sugriuvo, padarė kvailą pasirinkimą, sumokėjo už tai ir pavėlavo pataisyti.
Aš jos neatsiprašau. Nepaneigiu to, kas buvo. Neleidau jai „pagyventi namuose, kuriuose ji mane augino“, nes – tiesos dėlei – ji manęs ten neaugino. Bet pasirinkau nenešioti šios istorijos, kaip grandinės ant kaklo. Nusprendžiau padėti akmenį ir žengti žingsnį.
Verkiau – dėl motinos, kurią praradau seniai; dėl berniuko, kuris laukė jos prie slenksčio; dėl suaugusiojo, kuris niekada nesuprato, kas yra tikrasis atsisveikinimas. Neatleidau visko, bet atleidau tiek, kad vėl galėčiau kvėpuoti.
Šiandien dar mokausi. Ištikimybę sužinojau iš tėvo. O iš motinos – klaidų kainą ir kad svarbu nebėgti, kai sunku. Antros dalies su ja negavau. Bet gavau tylą viduje, kurioje nebešūkauja. Ir galbūt to – pagaliau – pakanka.
O ar jūs galėtumėte atleisti žmogui, kuris kartą išėjo ir sugrįžo tik tada, kai jau buvo per vėlu?
Visas svetainės turinys priklauso autoriams. Visos teisės apsaugotos.
Mūsų tinklalapyje talpinami tik pramoginio pobūdžio straipsniai, surinkti iš visos planetos. Tinklalapio redakcija neatsako už duomenų tikslumą ir aktualumą.
Kai kuriuose straipsniuose gali būti netikslių rekomendacijų ir patarimų, galinčių suklaidinti, todėl būtinai pasikonsultuokite su to profilio specialistu, prieš išbandydami.
