Kai man sukako aštuoniolika, tėvas išvarė mane iš namų už tai, kad pastojau nuo žmogaus, kurį jis laikė „blogu pasirinkimu“

Kai man sukako 18 metų, tėvas išvarė mane iš namų už tai, kad pastojau nuo žmogaus, kurį jis laikė „blogu pasirinkimu“.
Likau viena. Vaiko tėvas netrukus taip pat dingo iš mano gyvenimo.

Namo nebegrįžau. Augindavau sūnų viena. Praėjo aštuoniolika metų. Savo pilnametystės dieną jis pasakė:
– Mama, noriu aplankyti senelį. Jau seniai tam ruošiausi.

Nuvažiavome į mano vaikystės namus.
Jis pažiūrėjo į mane ir pasakė:
– Palauk, prašau, automobilyje.

Aš linktelėjau. Po kelių minučių durys atsidarė.
Prie slenksčio pasirodė mano tėvas – tas pats, kurio nebuvau mačiusi beveik dvidešimt metų.
Iš to, kas įvyko toliau, pritrūko žodžių.

Mano sūnus lėtai ištiesė seneliui nuotrauką.
Sena, pageltusi, su išlenktais kampais. Aš iš karto ją pažinau – mes trys: mama, tėvas ir aš, visai mažutė, penkerių metų, stoviu tarp jų su balionu rankoje.
Ši nuotrauka buvo padaryta paskutinio mūsų šeimos atostogų metu – iki viskas suiro.

Tėvas ilgai žiūrėjo į nuotrauką, tarsi nepripažindamas. Jo ranka drebėjo.
– Tai… iš kur ją gavai? – tyliai paklausė jis.
– Iš mamos. Ji saugojo ją visą laiką, – atsakė sūnus. – Aš atėjau ne dėl atleidimo. Noriu, kad pažvelgtumėte man į akis.

Tėvas lėtai pakėlė žvilgsnį. Aš stebėjau visą tai iš mašinos, pro šiek tiek atidarytą langą. Širdis plakė, kaip tada, prieš aštuoniolika metų, kai palikau namus, palikdama jaunystę, skausmą ir neišsipildžiusias svajones už savęs.

– Kodėl? – paklausė tėvas.
– Nes noriu suprasti. Noriu suprasti, kaip buvo galima išvaryti savo dukrą tik tada, kai jai labiausiai jūsų reikėjo.

Buvo užspeistas tylos. Net vėjas nurimo, tarsi pats pasaulis klausėsi šio pokalbio.

– Aš… – pradėjo tėvas, bet negalėjo užbaigti. Jis patrino kaktą, sunkiai atsiduso. – Tai buvo kitas laikas. Galvojau, kad elgiuosi tinkamai. Norėjau apsaugoti tave nuo skausmo, nuo klaidų.
– Bet jūs jos nesaugojote, – tvirtai pasakė sūnus. – Jūs ją sugriovėte. Palikote vieną. O po to – tiesiog pamiršote.

Negalėjau ilgiau sėdėti automobilyje. Išlindau.
Saulė plasnojo akyse, bet aš aiškiai mačiau, kaip tėvas sugniužo, tarsi po nematomos naštos.

Jis pažiūrėjo į mane. Jo žvilgsnyje nebuvo nei didybės, nei pykčio – tik nuovargis.
– Ar vis dar pykstate ant manęs? – paklausė jis.

Nežinojau, ką atsakyti. Skausmas, kurį nešiojau savyje aštuoniolika metų, tapo mano dalimi. Tačiau matyti, kaip mano sūnus – šios istorijos vaisius, dėl kurios viskas suiro, – stovi prieš šį žmogų, buvo beveik simboliška.

– Aš… nežinau, – tyliai ištariau. – Galvojau, kad jau atleidau. Bet, galbūt, ne.
– Man gaila, – tyliai pasakė tėvas. – Praradau ir tave, ir anūką. Pats save nubaudžiau. Visą gyvenimą praleidau vienas. Tavo mama mirė trejus metus po tavo išvykimo. Ji man neatleido. Likau vienas su nuotraukomis, tylinčiais prisiminimais.

Mes tylėjome. Sūnus atidžiai stebėjo jį, tarsi ieškodamas nors menkiausio atgailos atspindžio.
– Nežinau, ar galėsime jus priimti, – tarė jis, – bet manau, kad jums reikėtų pabandyti bent jau dėl mamos.

Tėvas linktelėjo. Jo akyse žybčiojo ašaros.
– Ar galiu… bent apkabinti tave? – tyliai paklausė jis.

Aš priėjau. Jis atsargiai ištiesė rankas, tarsi bijodamas, kad išnyksiu.
Pajutau pažįstamą jo kolonų kvapą – tą, kuris visada primindavo man vaikystę.
Ir pirmą kartą per aštuoniolika metų leidausi, kad išverktų ant jo krūtinės.

Praėjo mėnuo. Pradėjome bendrauti. Atsargiai, tarsi bandydami ledą po kojomis.

Tėvas pakvietė mus pietų. Namas beveik nepasikeitė: tos pačios sienos su tapetais, tas pats girgždantis laiptas, tos pačios gėlės ant palangės, kuriuos taip mylėjo mama.

Mano sūnus tyliai tyrinėjo nuotraukas ant sienos. Tarp jų buvo ir ta – su balionu. Tėvas įkėlė ją į rėmelį.

– Ar jūs pykstate? – paklausiau, kai grįžome namo.
– Ne, – atsakė jis. – Aš tiesiog norėjau, kad galėtum atleisti. Maniau, jei senelis suprastų, ką prarado, tau būtų lengviau.

Aš pažvelgiau į jį ir staiga supratau: jis subrendo. Jis jau ne tik sūnus, jis žmogus, gebantis užjausti ir turi stiprybės.

Tėvas pradėjo eiti į svečius.
Iš pradžių sūnus buvo atsargus, bet vėliau pradėjo klausti apie vaikystę, apie močiutę, koks buvo mano tėvas anksčiau.

Kartą, kai mes trise gėrėme arbatos virtuvėje, jis paklausė:
– Senelė, ar darytum viską kitaip, jei galėtum?

Tėvas pažvelgė į puodelį, tada į mane.
– Apkabinčiau tavo mamą. Pasakyčiau, kad ją myliu. Kad ji sugebės. Kad esu šalia. Bet buvau užsispyręs. Didžiuodamasis. Kvailas. Ir galiausiai likau be nieko.

Sūnus linktelėjo.
– Tada pabandykime dabar. Tiesiog būti šalia.

Taigi mes vėl tapome šeima. Ne iš karto, ne idealiai. Bet vis tiek – šeima.

Aš stebėjau, kaip sūnus ir tėvas kartu tvarko dviratį, juokiasi, ginčijasi apie filmus.
Vieną kartą sūnus pasakė:
– Mama, aš įstojau į universitetą. Noriu, kad senelis eitu su manimi į ceremoniją.
Aš apkabinau jį:
– Jis bus laimingas. Ir aš taip pat.

Praėjo dar dveji metai.
Sūnus mokėsi, aš dirbau.
Tėvas kartais susirgdavo, bet nesiskundė.

Kartą jis paskambino man vėlai naktį. Jo balsas buvo silpnas.
– Atsiprašau, kad vėlu. Bet, atrodo, atėjo mano valanda.
– Kas nutiko?! – jau rengiausi bėgti iš namų.
– Ne, dabar dar ne. Bet greitai. Norėjau tau ką nors pasakyti.

Atėjau. Jis sėdėjo prie židinio, apsigaubęs pledu.
– Tu tapai stipri. Stipresnė, nei kada nors buvau aš. Didžiuojusi tavimi. Ir atsiprašau.

– Tėti… – sėdau šalia. Jis paėmė mane už rankos.
– Nepanešk šio skausmo savyje. Tegul jis išeina kartu su manimi.

Pagalvojau.
– O mano sūnus?
– Jis turės savo gyvenimą. Savo šeimą. Ir tegul žino: senelis jį mylėjo – nors ne nuo gimimo, bet visa širdimi.

Po mėnesio tėvas išėjo. Jis išėjo miegodamas.

Laiduotuvėse buvo nedaug žmonių – jis beveik su niekuo nebendraudavo.
Bet sūnus stovėjo greta manęs, laikydamas už rankos.

– Ar vis dar pykstate ant jo? – vėliau paklausė jis.
– Ne. Aš atleidau. Tikriausiai, tada, kai jis pirmą kartą per aštuoniolika metų apkabino mane.

Dabar mūsų namuose ant sienos kabo ta pati nuotrauka.
Šalia – nuotrauka, kurioje sūnus ir senelis juokiasi juokingomis kepurėmis sodyboje.

Ir kiekvieną kartą, eidama pro šalį, galvoju:
Kartais, norint pradėti gyventi iš naujo, reikia grįžti ten, kur kažkada viskas nutrūko.
Ir leisti sau vėl būti mylimai.

Praėjo beveik metai nuo to laiko, kai tėvo nebėra.

Namai, kuriuose gimiau, dabar tušti.
Mes jų nepardavėme. Negalėjau.
Kiekvienas dalykas ten saugo praeities dalelę: senas gramofonas, kreslas prie židinio, dulkėtos knygos lentynoje.
Kartais atvykstu ten – tiesiog pasėdėti tyloje. Pasiklausyti, kaip girgžda grindys, kaip už lango staugia vėjas.
Šioje tyloje nėra skausmo – tik prisiminimai.

Sūnus ten apsilanko vis rečiau.
Jis gyvena savo studentišką gyvenimą: mokslai, darbas, draugai.
Bet visada skambina. Kartais dieną – „Sveika, tiesiog norėjau tave išgirsti“.
Kartais vėlai vakare – „Mama, ar prisimenate, kaip mes tada…“

Jis užaugo.
Tapęs ne tik sūnumi – suaugusiu žmogumi, su savo prisiminimais, savo gyvenimo supratimu.