Mes minėjome dvidešimtąsias vestuvių metines. Restoranas, šampanas, tostai už ilgametę bendrą gyvenimą. Draugai pavydėjo: «Kaip jums pavyko išsaugoti meilę tiek metų?» Mes šypsojomės, kilnojome taures. Tačiau kai grįžome namo, atsisėdome virtuvėje — ir užgulė tyluma. Sunkus, nejaukus tylumas. Mes žiūrėjome vienas į kitą, ir man kilo keista mintis: kas šis žmogus? Aš jį žinau dvidešimt metų, gyvenu su juo, bet nežinau, apie ką jis galvoja. Ką jis jaučia. Kas jis iš tikrųjų. Ir, atrodo, jis galvojo tą patį…
— Apie ką galvoji? — paklausė vyras.
— Nieko, — melavau aš.
Bet tai buvo melas. Galvojau: kada mes tapome svetimais?
Prieš dvidešimt metų mes buvome įsimylėję studentai. Galėjome kalbėtis be sustojimo, radome bendrų dalykų visur, juokėmės iš tų pačių juokelių. Atrodė, kad esame skirti vienas kitam.
Paskui vestuvės, darbas, vaikai. Gyvenimas įsisuko. Auginome du vaikus, kūrėme karjeras, pirkome namą. Ne laikas buvo romantikai. Bet mes buvome komanda. Tėvai. Partneriai.
O tada vaikai užaugo. Išvažiavo mokytis. Namai ištuštėjo. Ir likome tik dviese. Pirmą kartą per penkiolika metų — tik mes.
Ir paaiškėjo: mes neturime apie ką kalbėtis.
Vakarai praeidavo tyloje. Jis žiūrėjo televizorių, aš skaičiau knygą. Vakarieniavome tylėdami. Eidavome miegoti skirtingu laiku. Bučiuodavomės prieš naktį automatiškai, kaip įprotis.
Pradėjau pastebėti: mes gyvename lygiagrečiais gyvenimais. Jis turi savo interesų, aš — savo. Jis turi draugų, aš — draugių. Mes susitinkame tik buityje: apmokėti sąskaitas, pirkti maisto produktus, spręsti buitinius klausimus.
Meilės nebėra. Likęs tik įprotis. Komfortas. Baimė likti vienai.
Kartą aš paklausiau:
— Timurai, ar tu laimingas?
Jis pakėlė akis nuo televizoriaus, nustebęs pažvelgė į mane.
— Ką turi omenyje?
— Mūsų santuokoje. Ar tu laimingas?
Jis susimąstė. Ilgai. Per ilgai.
— Nežinau, — atsakė atvirai. — Esu pripratęs. Patogu. Bet ar laimingas? Nežinau.
Ši atvirybė skaudino labiau nei melas.
— Aš taip pat nesu tikra.
Mes sėdėjome, virškindami prisipažinimą. Dvidešimt metų santuokos, ir mes nesame laimingi. Kada tai įvyko?
— Galbūt mums reikia kažką keisti? — pasiūlė Timuras. — Pavažiuoti kur nors dviese? Prisiminti, kokie buvome?
Mes nuvykome atostogų. Tik dviese. Bandėme atgaivinti kibirkštį. Eidavome į romantiškas vakarienes, vaikščiodavome, kalbėdavomės.
Tačiau pokalbiai buvo įtempti. Mes nežinojome, apie ką kalbėtis. Aptarinėjome vaikus, darbą, namų planus. Bet ne apie save. Ne apie mus.
Vieną vakarą, sėdėdami ant paplūdimio, aš sakiau:
— Timurai, mes tapome svetimais.
Jis nesiginčijo.
— Taip. Kadaise buvome artimi. O dabar… tiesiog gyvenimo kaimynai.
— Kaip tai įvyko?
— Palaipsniui. Mes buvome užsiėmę vaikais, darbu. Pamiršome vienas kitą. Nebedominome. Tapome tolimi.
Aš paėmiau jį už rankos.
— Ar galime grįžti prie to, kas buvo?
Timuras žiūrėjo į saulėlydį.
— Nežinau. Mes pasikeitėme. Aš ne tas vaikinas, į kurį tu įsimylėjai. Tu ne ta mergina, kurią sutikau. Mes tapome kitokiais žmonėmis.
— Ir šie nauji žmonės netinka vienas kitam?
— Galbūt.
Mes grįžome namo. Pradėjome terapiją pas šeimos psichologą. Bandėme suprasti: ar galima išsaugoti santuoką?
Psichologė paklausė:
— Ar mylite vienas kitą?
Mes apsikeitėme žvilgsniais. Aš nežinojau, ką atsakyti. Ar aš myliu Timurą? Kaip vyrą? Kaip partnerį? Ar tik esu pripratusi?
— Aš gerbiu jį, — sakiau aš. — Dėkinga už viską, ką perėjome. Bet meilės… nebejaučiu daugiau.
Timuras linktelėjo.
— Aš taip pat. Man patogu su tavimi. Bet tos aistros, to noro būti šalia nėra.
Psichologė uždavė kitą klausimą:
— Ar norite dirbti su santykiais? Ar tiesiog ieškote leidimo skirtis?
Mes tylėjome. Tada aš pasakiau:
— Tikriausiai antrasis variantas.
Mes išsiskyrėme po pusės metų. Taikiai, be skandalų. Išsidalinome turtą, likome geruose santykiuose. Vaikai tai priėmė gerai — jie suaugę, supranta.
Dabar praėjo metai. Aš gyvenu viena, priprantu prie naujo gyvenimo. Timuras taip pat. Kartais susiskambiname, susitinkame šeimos renginiuose. Elgiamės draugiškai.
Draugė paklausė:
— Negaili?
— Dėl skyrybų? Ne. Gailiuosi, kad praradome vienas kitą kažkur per šiuos dvidešimt metų. Nepastebėjome, kaip tapome tolimi. Galbūt jei būtume pastebėję anksčiau, galėjome kažką pakeisti.
Žinote, ką supratau? Santuoka reikalauja darbo. Nuolatinio. Jei nustoji investuoti, santykiai miršta. Lėtai, nepastebimai, bet miršta. Galima pragyventi kartu visą gyvenimą ir tapti svetimais. Svarbu ne tik būti šalia, bet išlikti artimais. Domėtis vienas kitu. Augti kartu, o ne skirtingomis kryptimis.
O jūs jaučiatės artimi su savo partneriu ar taip pat gyvenate lygiagrečiais gyvenimais? Kaip išsaugoti artumą po daugelio metų kartu? Ar įmanoma išgelbėti santuoką, jei meilė išblėso, bet liko pagarba ir įprotis? Ar geriau skirtis?
Visas svetainės turinys priklauso autoriams. Visos teisės apsaugotos.
Mūsų tinklalapyje talpinami tik pramoginio pobūdžio straipsniai, surinkti iš visos planetos. Tinklalapio redakcija neatsako už duomenų tikslumą ir aktualumą.
Kai kuriuose straipsniuose gali būti netikslių rekomendacijų ir patarimų, galinčių suklaidinti, todėl būtinai pasikonsultuokite su to profilio specialistu, prieš išbandydami.
