Aš skridau atostogauti. Vietą prie lango rezervavau iš anksto — norėjau tiesiog ramiai žiūrėti į debesis. Atsisėdau, prisisegiau diržą, atsikvėpiau.
Prie mūsų eilės priėjo moteris ir mergaitė maždaug septynerių metų. Mergaitė troško sėdėti prie lango, bet prie lango buvau aš. Ją pasodino viduryje, o moteris — prie praėjimo.
Kol riedėjome į kilimo taką, moteris pasilenkė:
— Ar nesikeistumėte vietomis? Dukrai labai norisi sėdėti prie lango.
— Aš šią vietą pasirinkau specialiai, — atsakiau. — Šiandien man svarbu būti prie lango.
Ji linktelėjo. Tada tyliai pasakė, tarsi sau:
— Kai kurie elgiasi kaip vaikai.
Žodžiai mane užkabino. Mergaitė stipriai priglaudė pliušinį meškiną prie krūtinės ir tilėjo. Pažvelgiau pro langą ir priminiau sau: atsisakyti — normalu. Aš nieko neapgavau ir niekam nieko neatėmiau.
Lėktuvas truputį kratėsi. Mergaitę kratė kėdėje, moteris tvarkė jos diržą ir žvilgčiojo į langą per mano petį.
Po maždaug dvidešimties minučių prie manęs priėjo stiuardesė:
— Galime pasikalbėti minutę? — mes nuėjome į galą. — Viskas gerai. Jūs niekam nieko nesate skolingi. Tai jūsų vieta, jūs ją pasirinkote ir sumokėjote už ją. Kvėpuokite ramiai.
Man pasidarė lengviau.
— Ačiū.
— Jei norėsite, kai viskas nurims, mergaitė gali trumpam pažvelgti pro langą. Tik jei jums tai netrukdo.
— Pažiūrėkime pagal situaciją, — pasakiau.
Grįžau. Moteris naršė žurnalą iš sėdynės kišenės ir rodė dukrai paveikslėlius su lėktuvais. Mergaitė klausė, kodėl sparnai ilgi ir kas blizga ant stiklo. Moteris paprastais žodžiais aiškino. Klausiau puse ausies ir pagalvojau, kad tai irgi geras būdas užimti vaiką.
Dangus išsilygino, turbulencija baigėsi. Paliečiau ranktūrį:
— Nori pažiūrėti keletą minučių?
Mergaitė pažvelgė į mamą. Ji susiraukė, bet linktelėjo. Mergaitė pasilenkė, aš pakėliau užuolaidėlę. Saulė išlindo iš už debesų, sparnas žvilgėjo. «Oho», — sušnibždėjo ji ir stipriau priglaudė meškiną. Pažiūrėjo keletą minučių ir pati atsitraukė. Jokių scenų.
— Ačiū, — pasakė moteris. Balsas buvo sausas, bet ramus.
— Prašom, — atsakiau ir vėl pažvelgiau į dangų.
Prieš nusileidžiant mergaitė išsitraukė užrašų knygelę ir pradėjo piešti. Kai lėktuvas palietė juostą ir visi atsistojo, ji ištiesė man lapelį. Piešinys — ovalus langas, sparnas, saulė ir mažas meškinas kampe. Viršuje kreivomis raidėmis: «Ačiū».
— Tai jums, — pasakė ji ir nusišypsojo.
— Nuostabus piešinys, — pasakiau. — Pasilaikyk sau, tai tavo pirmoji «nuotrauka» iš lango.
— Tada antrasis, mažas, — ji pateikė dar vieną lapą. — Vienas man, vienas jums.
Sudėjau popierėlį ir įdėjau į kuprinę.
Moteris pažvelgė į piešinį, tada į mane.
— Aš buvau griežta, — pasakė ji. — Atsiprašau.
— Nieko tokio, — atsakiau. — Kartais ir aš esu užsispyręs.
Ji linktelėjo. To pakako.
Mes išsiskyrėme per rankovę. Eini ir supranti: «ne» — tai nėra smūgis vaikui. Tai tik riba. O vietos užleidimas — tai pasirinkimas, kuris gali būti padarytas, o gali ir nebūti padarytas be jokio įsipareigojimo.
Visas svetainės turinys priklauso autoriams. Visos teisės apsaugotos.
Mūsų tinklalapyje talpinami tik pramoginio pobūdžio straipsniai, surinkti iš visos planetos. Tinklalapio redakcija neatsako už duomenų tikslumą ir aktualumą.
Kai kuriuose straipsniuose gali būti netikslių rekomendacijų ir patarimų, galinčių suklaidinti, todėl būtinai pasikonsultuokite su to profilio specialistu, prieš išbandydami.
