Vakare mama man paskambino ir paprašė atvykti. Balsas buvo keistas — pavargęs, tylus. Aš atvykau kitą dieną. Duris atsidariau savo raktu ir sustingau. Namai buvo netvarkingi: neplautų indų, dulkių, daiktai išmėtyti. Mano mama, kuri visada taisyklingai tvarkė namus, sėdėjo fotelyje ir tiesiog žiūrėjo pro langą. Tėvas miegojo ant sofos, atrodė išsekęs. — Mama, kas atsitiko? — paklausiau aš. Ji atsigręžė į mane, ir aš jos akyse pamačiau kažką naujo. Nuovargis. Bejėgiškumas. Baimė…
Mama tik pasakė:
— Sunku, mieloji. Aš nesusitvarkau.
Šie žodžiai mane pradegė. Mano mama. Kuri visada buvo stipri, energinga, nepriklausoma. Kuriai viskas nedarė įtakos. Sako, kad nesusitvarko.
Aš pradėjau klausinėti. Paaiškėjo, kad tėvas susirgo prieš keletą mėnesių. Nieko rimto, bet jis tapo silpnas, pavargęs nuo menkiausios apkrovos. Mama ėmėsi visko: maisto ruošimo, valymo, ėjimo į parduotuvę, vaistinę, ligoninę. Plius tėvo priežiūra.
— Galvojau, kad susitvarkysiu, — sakė ji. — Bet man jau ne dvidešimt. Pavargstu. Negaliu kelti sunkumų. Pamirštu dalykus. Neturiu jėgų.
Aš žiūrėjau į ją ir staiga pamačiau: mama paseno. Kada tai nutiko? Dar neseniai ji buvo aktyvi, viską spėjo, niekada nesiskundė. O dabar prieš mane sėdėjo pavargusi moteris, su žilais plaukais ir drebančiomis rankomis.
Tėvas taip pat pasikeitė. Anksčiau jis buvo stiprus, darbštus. O dabar gulėjo ant sofos, vos judėjo, sunkiai kvėpavo.
— Kodėl jūs anksčiau man nesakėte? — paklausiau aš.
— Nenorėjome tavęs varginti, — atsakė mama. — Juk tu užsiėmusi: darbas, šeima, vaikai. Galvojome, susitvarkysime patys.
Bet jie nesusitvarkė. Ir dabar jie sėdi šiame name, bejėgiai, pavargę, reikalingi pagalbos.
Aš likau savaitei. Sutvarkiau namą, atlikau pirkinius, nuvežiau tėvą pas gydytoją. Organizuojau vaistus, suderinau vartojimo tvarką, dienos režimą. Padėjau mamai ruošiant maistą, plaunant skalbinius, viskuo, kas susikaupė.
Kiekvieną vakarą krisdavau be jėgų. Darbas plius rūpinimasis tėvais — tai buvo neįmanoma suderinti. Mano vyras pykdavo, kad nesu namuose. Vaikai ilgėjosi. Viršininkas užsimindavo, kad pernelyg dažnai dingstu.
Aš supratau: taip daugiau negali būti. Reikia kažką spręsti.
Aš pasiūliau mamai samdyti slaugę. Ji atsisakė:
— Svetimas žmogus mūsų namuose? Ne.
Pasiūliau persikelti pas mus. Jie atsisakė:
— Nenorime būti našta.
Pasiūliau slaugos namus. Mama vos nesusijaudino iki ašarų:
— Tu nori mus atsikratyti?
Aš sėdėjau jų virtuvėje ir nežinojau, ką daryti. Tėvai reikalingi pagalbos. Bet aš negalėjau palikti savo šeimos, darbo, gyvenimo. Aš plėšiausi tarp dviejų pasaulių.
Kartą vakare aš sėdėjau su mama, ir ji paklausė:
— Ar pamenate, kaip aš rūpinausi tavimi, kai tu buvai mažutė?
Aš linktelėjau.
— Tu buvai ligotas vaikas. Nuolat kažkas atsitikdavo. Mėnesiais nesimiegojau. Suderindavau darbą su rūpesčiu tavimi. Buvo sunku. Bet aš susitvarkiau. Nes tu buvai mano vaikas.
Ji pažvelgė į mane.
— Dabar mes tavo vaikai, Mija. Mes tavęs reikia, kaip kadaise tu reikėjai mūsų.
Ašaros tekėjo per mano skruostus. Supratau, kad ji teisi. Rolės pasikeitė. Dabar man reikia rūpintis jais. Bet aš tam nebuvau pasirengusi. Nenorėjau pripažinti, kad tėvai sensta, silpsta, reikia manęs.
Suradome kompromisą. Samdėme padėjėją, kuri ateina tris kartus per savaitę padėti namie. Kiekvieną savaitgalį aš atvykstu, atlieku pirkinius, nuvežu tėvus pas gydytojus. Brolis prisijungė finansiškai, padeda su išlaidomis.
Tai nėra tobula sprendimas. Man vis tiek sunku. Vis tiek plėšiausi tarp šeimos ir tėvų. Vis tiek jaučiu kaltę: vaikų link, kad mažai laiko su jais, tėvų atžvilgiu, kad negaliu būti šalia kasdien.
Bet svarbiausia, ką supratau: tai neišvengiama. Tėvai sensta. Ir ateina momentas, kai jie tampa bejėgiai, kaip vaikai. Ir tada mes turime jiems grąžinti tai, ką jie mums davė: rūpestį, laiką, meilę.
Neseniai mama man pasakė:
— Ačiū, kad mūsų nepamiršai.
— Kaip galėčiau? — atsakiau aš. — Jus rūpinotės manimi visą mano vaikystę.
Ji nusišypsojo.
— Ar žinai, kas labiausiai baugina senatvėje? Ne skausmas, ne silpnumas. O baimė tapti našta savo vaikams.
— Jūs nesate našta, mama. Jūs mano tėvai. Ir aš būsiu šalia, kad ir kaip būtų sunku.
Tai tiesa. Net jei sunku. Net jei kartais norisi viską numetėti. Net jei nėra jėgų. Nes jie buvo šalia, kai man reikėjo jų. Ir dabar mano eilė.
Žinote, ką supratau? Nieko nepasirengę šiam momentui. Momentui, kai tėvai tampa silpni ir reikia pagelbėti. Visada manome, kad tai įvyks vėliau, ne dabar. Bet senatvė ateina nepastebimai. Ir tada reikia būti stipriems. Dėl jų.
Ar jums teko susidurti su situacija, kai reikėjo rūpintis senstančiais tėvais? Kaip suderinate tai su savo šeima ir darbu? Kaip įveikėte kaltės jausmą, kai negalėjote būti šalia kasdien?
Visas svetainės turinys priklauso autoriams. Visos teisės apsaugotos.
Mūsų tinklalapyje talpinami tik pramoginio pobūdžio straipsniai, surinkti iš visos planetos. Tinklalapio redakcija neatsako už duomenų tikslumą ir aktualumą.
Kai kuriuose straipsniuose gali būti netikslių rekomendacijų ir patarimų, galinčių suklaidinti, todėl būtinai pasikonsultuokite su to profilio specialistu, prieš išbandydami.
