Tuo metu man buvo dvidešimt dveji. Mes ruošėmės vestuvėms — rinkomės žiedus, juokėmės, planavome ateitį, ginčijomės dėl to, kokį tortą užsakyti. Buvau laiminga iki drebulio rankose, iki spengimo krūtinėje. Prieš savaitę iki vestuvių, grįždama namo, pamačiau jį gatvėje. Jis stovėjo prie kavinės, o šalia — moteris. Jie apsikabinę. Ne kaip draugai. Kaip žmonės, kurie seniai yra artimi.
Sustingau. Norėjau prieiti, bet negalėjau. Tiesiog žiūrėjau, kaip jis glosto jai plaukus. Tą vakarą susikroviau daiktus ir išėjau. Neištarusi nė žodžio. Nesuteikiau šanso paaiškinti.
Jis skambino — neatsiliepiau. Tada nustojo. Ir aš įtikinau save, kad viskas teisinga. Kad jis nevertas. Kad geriau vieną kartą ir visiems laikams nutraukti, nei gyventi su abejonėmis.
Praėjo metai. Dešimtmečiai. Gyvenau įprastą gyvenimą — darbas, šeima, sūnus, vėliau anūkai. Mylėjau, nusivyliau, vėl kėliausi ant kojų. Kartais, kai atsitiktinai išgirsdavau jo vardą ar dainą, prie kurios jis kadaise šoko su manimi, viduje tarytum kažkas sprakteldavo. Bet atmintyje besiveržiančius prisiminimus stūmiau tolyn.
Ir štai neseniai radau voką savo pašto dėžutėje. Pageltusį, su jo rašysena — užtikrinta, šiek tiek palenkta.
Širdis nusileido į apačią.
Drebėdama rankomis atidariau laišką.
„Jei tu skaitai tai, reiškia, aš pagaliau suradau drąsos. Tada, prieš 30 metų, tu viską supratai neteisingai. Ta moteris nebuvo mano meilužė. Ji laukėsi — ne nuo manęs. Ji buvo palikta, ir aš tik padėjau. Nespėjau paaiškinti, o tu dingai. Nekaltinau tavęs. Turbūt būčiau pasielgęs taip pat.
Ji mirė netrukus po gimdymo. Aš likau su vaiku. Nuo to laiko gyvenau dėl jo. Jis užaugo, tapo suaugusiu vyru. Ir kartą paklausė manęs, kodėl namuose laikomas senas vestuvinis drabužis ir moters, kurios šypsena aš iki šiol gyvenu, nuotrauka.
Noriu susitikti. Noriu, kad sužinotum tiesą. Noriu supažindinti tave su juo. Jis labai panašus į tave. Ir galbūt būtent dėl to aš pagaliau ryžausi rašyti“.
Aš perskaičiau laišką kelis kartus. Netikėjau, kad jis vis dar prisimena. Kad šie žodžiai parašyti ne praeities, o dabarties žmogaus, gyvo, tikro.
Jis paliko telefono numerį ir prirašė:
„Jei nenori susitikti — suprasiu. Bet jei pritarsi, lauksiu kitą šeštadienį tame pačiame parke, kuriame kadaise sakei, kad myli mane“.
Ši eilutė įsmigo tiesiai į širdį. Tame parke buvau apsivilkusi baltą suknelę, su ramunėlių vainiku, ir prisiekiau jam, kad niekada neišeisiu.
Sėdėjau su laišku iki gilios nakties. Galvoje skambėjo tūkstantis klausimų:
Ką pasakysiu, jei jį pamatysiu? Koks jis tapo? Ar sugebėsiu pažvelgti į vyro akis, kurį visą gyvenimą mylėjau ir nekentėjau vienu metu?
Ir — ar apskritai to noriu žinoti?
Visą naktį nesudėjau akių. Įsivaizdavau — kaip jis laukia, kaip galbūt vėl tikisi. Ir nežinojau: ar verta ten eiti. Ar palikti praeitį ramiai miegoti kaip seną laišką stalčiuje, į kurį daugiau nebegrįžtama.
Kartais paimu šį voką į rankas ir tiesiog žiūriu į jo rašyseną.
Viduje viskas verda — nuoskauda, skausmas, bet ir kažkas šilto, ko nesitikėjau: švelnumas, užuojauta, ilgesys.
Nežinau, ką darysiu. Galbūt eisiu. O gal ne.
O ką jūs manote?..
Ar verta susitikti su žmogumi, kuris kažkada sudaužė tavo širdį — kad, galbūt, suprastum, jog jis visą tą laiką mylėjo tik tave?
Visas svetainės turinys priklauso autoriams. Visos teisės apsaugotos.
Mūsų tinklalapyje talpinami tik pramoginio pobūdžio straipsniai, surinkti iš visos planetos. Tinklalapio redakcija neatsako už duomenų tikslumą ir aktualumą.
Kai kuriuose straipsniuose gali būti netikslių rekomendacijų ir patarimų, galinčių suklaidinti, todėl būtinai pasikonsultuokite su to profilio specialistu, prieš išbandydami.
