Vyras paliko automobilyje įjungtą navigaciją. Aš tik išėjau išnešti šiukšlių ir pastatyti mašiną arčiau laiptinės, nes žadėjo lietų. Atidariau dureles, ir mane iškart užliejo šiltas oras bei melsva ekrano šviesa.
Pačiame žemėlapio centre mirksėjo žymeklis, o viršuje buvo užrašyta: „Paskutinė kryptis: Mėtų gatvė 14“. Apačioje – kelionės trukmė, atvykimo laikas: penktadienis, 18:11. Penktadienis – kai jis „uždaro projektus darbe“. Penktadienis – kai sako: „Nelaikyk vakarienės, ką nors užkąsiu pakeliui.“ Penktadienis – kai rašo: „Būsiu vėliau, nepradėk serialo be manęs.“
Paspaudžiau istorijos ikoną. Atsivertė sąrašas, tiesus kaip šukų dantukai: Mėtų g. 14, Mėtų g. 14, Mėtų g. 14. Kiekvieną savaitę, kiekvieną penktadienį, visada tuo pačiu metu. Navigacija tiksėjo: pykt, pykt, pykt – visa jo pasikartojanti sistema, kurios aš nežinojau.
Staiga visi jo žodžiai, tie maži kasdieniai, pradėjo skambėti kitaip. Padėjau šiukšles ant galinės sėdynės, atsisėdau už vairo lyg būčiau tuoj pajudėjusi. Bet nepajudėjau. Užsimerkiau, suskaičiavau iki penkių, kaip mus mokė pirmosios pagalbos kursuose. Paskui iki dešimties. Ekranas vis dar švietė.
Įėjau į namus su ta melsva šviesa po vokais. Jis tuo metu kabino striukę ant kėdės atkaltės. Kvepėjo šaltu oru ir pieštuku. Nusišypsojo, pabučiavo man į kaktą.
– Kažką tau turiu, – pradėjo, rodydamas naują spyną ant durų. – Kažkoks nepažįstamas vėl sukinėjosi kieme, kaimynas sakė. Geriau sustiprinti.
– O navigacija? – išsprūdo man, kol protas dar nespėjo gražiai supakuoti klausimo.
– Kokia navigacija? – natūraliai nustebo, lyg būčiau paklaususi apie orą gegužę.
– Likusi įjungta. Mėtų g. 14. Paskutinės kryptys, kiekvieną penktadienį. – Žinojau, kad skambėjau kaip kažkas, kas žengė per toli, bet tas „pykt, pykt, pykt“ sąraše vis dar zvimbė man galvoje.
Sumirksėjo. Dešinė antakis krustelėjo – tas tikas, kuris jam pasirodo, kai nori ką nors užmaskuoti, bet nesugeba.
– Klientas, – pasakė per greitai. – Servisas. Maža įmonė, kuriai mūsų rankų reikia dažniau nei kitiems. Tie penktadieniai, nes tada pas juos mažiausiai žmonių. – Šypsena. – Nori ar nenori, taip įpratau.
– Mėtų gatvėje įmonė? – paklausiau.
– Dabar įmonės visur, – atsakė. – Maži sandėliai, garažai, žinai… – nutraukė. – O ką, bijai, kad tave išduodu su palydovine antena?
Jis nepasakė to piktai, labiau lengvai, tarsi norėdamas nukreipti mintis. Nusišypsojau, nes taip reikėjo. Nusiploviau rankas. Pastačiau puodus ant viryklės.
Naktį, kai jo kvėpavimas tapo tolygus, o katė šildė man pėdas, grįžau į automobilį. Atidariau istoriją dar kartą. Pykt, pykt, pykt. Penktadieniai.
Kitas penktadienis atėjo taip, lyg kažkas būtų pervertęs kalendorių septyniais smūgiais. Susidėjau pretekstą: „Draugė švenčia gimtadienį, grįšiu vėliau.“ Jis, išeidamas, tarė: „Šiandien gali užtrukti, klientas prašė pataisymų.“ Pabučiavo į skruostą, pasiėmė įrankių krepšį, kurio nemačiau mėnesiais, ir išėjo.
Po pusvalandžio sėdėjau trys gatvės nuo Mėtų, išjungtu varikliu, tyliai grojančia radija ir širdimi, plakusia kaip signalizacija. Daugiabučiai eilėje, balkonai virš balkonų, visada užtrauktos žaliuzės. Ant kampo – daržovių parduotuvė, iš kurios žmonės nešėsi obuolius pilkomis maišeliais. Po šešių minučių jis atvažiavo.
Išlipo su dviem popieriniais maišeliais, ne su įrankių krepšiu. Sustojo prie domofono, surinko numerį. Durys prasivėrė. Moteris tarpdury. Trumpas pasisveikinimas. Maišeliai perėjo iš rankų į rankas. Mačiau tik jų profilius, judesius. Gestus, kuriuose buvo paprastumas. Ne holivudinis puolimas į glėbį, o toks buvimas šalia, kuris gimsta arba per daugelį metų, arba labai trokšta, kad taip būtų pagalvota.
Suspaudžiau rankas ant vairo, kol pirštai pabalo. Galėjau prieiti ir paklausti. Galėjau paskambinti. Galėjau išvažiuoti. Pasirinkau ketvirtą variantą: atsisėdau žemiau, kad tik kepurės viršūnė matytųsi, ir laukiau.
Laukiau valandą. Dvi. Tris. Buvo šalta, įjungdavau šildymą kelioms minutėms, paskui vėl išjungdavau. Bandžiau skaityti, bet tik glosčiau kino bilieto kraštą, kol jis tapo plonas kaip ostija.
22 val. durys vėl atsidarė. Jis išėjo. Su tuščiais maišeliais. Pavargęs kaip po persikraustymo. Įsėdo į mašiną, bet neužvedė. Atsirėmė kakta į vairą. Ir tada pirmą kartą per daugelį metų pamačiau, kad jis verkia.
Be jokio teatro. Paprastos ašaros, lėtai slystančios žemyn. Po minutės nusišluostė rankove, užvedė variklį ir išvažiavo.
Aš likau. Pirštai drebėjo ne nuo šalčio. Ką aš ką tik pamačiau? Išdavystę? Gėdą? Rūpestį, kurio jis nesugebėjo paaiškinti?
Įėjau į laiptinę, kur jis buvo. Pašto dėžutėse pavardės – jokių pažįstamų. Pirmame aukšte – užrašas „Prašome netrenkti durimis“. Antrame, šalia skambučių, mažytė lentelė: „Paliatyvios slaugos punktas. Vizitai: pirm.–penkt. 17:00–21:00“.
Atsisėdau ant laiptų. Moterytė iš pirmo aukšto išėjo išnešti šiukšlių.
– Pas ką jūs? – paklausė draugiškai.
– Pataikiau ne čia, – automatiškai atsakiau. – Kažką supainiojau.
Grįžau namo. Jis jau miegojo. Kvepėjo tuo lengvu medicininiu kvapu. Užklojau jį antklode, kuri nuslydo nuo kojų. Ant naktinio stalelio gulėjo užrašų knygelė. Pamačiau puslapį: „Penktadienis: ponia H. – plaučių vėžys / K. – Alzheimeris / vaistų seka: …“ Užverčiau, lyg būčiau uždėjusi svetimą skirtuką.
Kelias dienas tylėjau. Ne todėl, kad neturėjau klausimų. Todėl, kad nežinojau, ar noriu visų atsakymų.
Kai galiausiai paklausiau, jis pasakė:
– Žinau, kad matei. Nenorėjau daryti paslapties. Bet padariau.
– Hospisas, – iškvėpiau. – Paliatyvios slaugos punktas.
– Taip, – linktelėjo. – Prieš kurį laiką draugas paprašė padėti jo mamai. Paskui – kitas, dar vienas. Įtraukė mane. Penktadieniai yra „jų“ diena, nes tada mažiausiai lankytojų. Nenorėjau tavęs į tai įtraukti. Nenorėjau, kad klausinėtum, kai pats nežinojau, kaip paprastai paaiškinti. – Atsiduso. – Neturiu meilužės. Turiu… kažką, kas man suteikia prasmę.
– O aš? – išsprūdo man. – Aš nustojau būti prasme?
– Ne, – pažvelgė į akis. – Tai ne „vietoj“. Tai „be to“. Bet žinau… – nutilo. – Žinau, kad pasakęs tau tik dabar, išdaviau. Gal ne kūną. Gal ne širdį. Bet pasitikėjimą.
Tie žodžiai judėjo lėtai kaip automobilio šviesos naktį. Nei vienas nesprogo kaip kulka. Bet visi kartu – taip.
Kitą penktadienį pašto dėžutėje radau mažą voką. Viduje – vaikiškas piešinys: dvi figūrėlės ir didelė širdis tarp jų. Po apačia: „Ačiū, ponui P.“ ir kreivai parašyta „Kuba“. Pasirašyta: „Mėtų 14“. Tai suplėšė mano širdį ten, kur nesitikėjau.
Vakare parašiau jam ant lapelio: „Jei ten eini, noriu eiti kartu. Arba bent žinoti, kad eini. Nenoriu, kad penktadienis būtų tavo paslaptis.“ Prisegiau magnetuku prie šaldytuvo.
Sugrįžo po devintos. Perskaitė. Pakėlė akis.
– Eisi su manimi kitą savaitę? – paklausė.
– Nežinau, – atsakiau sąžiningai. – Dar jaučiu pyktį. Ir pasididžiavimą. Ir baimę, kad tai tik stotelė į kažką, apie ką jau esu skaičiusi ir ko tada nebūčiau pakėlusi.
– Suprantu, – linktelėjo. – Noriu, kad penktadienis būtų mūsų. Bent tiek, kad žinotum, kur esu.
Šeštadienį nuėjome į turgų. Nusipirkome obuolių. Jo kišenėje suskambo telefonas. Ekrane – „Mėtų“. Jis neatsisuko. Atsitraukė du žingsnius ir tarė: „Kitą savaitę. Šiandien esu su žmona.“
Grįžtant paklausė:
– Tai yra išdavystė? – pasakė kaip mokinys, atiduodantis sąsiuvinį nežinodamas pažymio.
– Nežinau, – atsakiau. – Bet žinau, kad mėnesius elgeisi taip, lyg jos gėdytumeisi. O tai skaudina labiau nei bet kas.
Namie išėmiau Kubo piešinį iš arbatos skardinės. Padėjau ant šaldytuvo šalia savaitės plano ir sąskaitos už elektrą. Žiūrėjome į šiuos tris daiktus kaip į tris to paties gyvenimo spalvas: sąskaita, planas, dėkingumas. Bandžiau suskaičiuoti, kurių daugiau.
Neturiu pabaigos, kuri uždarytų šią istoriją kaip knygą su idealia žyme. Penktadienis vis tiek ateis. Mėtų gatvė išliks žemėlapyje. Mano vyras vis dar bus „reikalingas“, o aš vis dar reikalausiu jo. Gal tai dvi linijos, kurios susikirs. Gal dvi lygiagrečios, kurias išmoksime nešioti be skausmo. O gal dvi kryptys, kurias kiekvieną savaitę rinksime iš naujo.
Tą vakarą, automobilyje, mąsčiau, kad žymeklis rodo išdavystės vietą. Dabar matau, kad jis galėjo rodyti ir vietą, kur mokomės naujo tiesos tipo: tos, kuriai nereikia didvyriškumo, tik kasdienių žodžių. Ar to pakaks? Nežinau. Bet dabar žemėlapį telefone turime bendrą. Ir tai pirmas mažas dalykas, kurį drąsiai vadinu „mūsų“.
Visas svetainės turinys priklauso autoriams. Visos teisės apsaugotos.
Mūsų tinklalapyje talpinami tik pramoginio pobūdžio straipsniai, surinkti iš visos planetos. Tinklalapio redakcija neatsako už duomenų tikslumą ir aktualumą.
Kai kuriuose straipsniuose gali būti netikslių rekomendacijų ir patarimų, galinčių suklaidinti, todėl būtinai pasikonsultuokite su to profilio specialistu, prieš išbandydami.
