Pasivaikščiodama su anūke išgirdau, kaip kažkas pašaukė mano vardą. Ne „ponia“, ne „atsiprašau“, o tą seną, trumpą „Aušra!“, kurį raumenys atpažįsta greičiau negu protas. Atsisukau instinktyviai; bandelė ančiukams iškrito iš mano rankos ir pabiro ant tako lyg konfeti.
Ieva patraukė mane už rankovės: „Močiute, kas čia?“ O aš jau mačiau veidą iš prieš keturiasdešimt metų – nupieštą atmintyje taip tiksliai, kad užteko sekundės, jog dabartis sutaptų su praeitimi.
Jis stovėjo keli metrai toliau, pasirėmęs į tiltelio turėklą, kaip tada, kai atsisveikinome prieš traukinį į Kauną, kurį „turėjau suspėti, bet nesuspėjau“. Pražilę plaukai, naujos raukšlės, tas pats netolygus duobutės įdubimas skruoste, kai šypsosi. Akimirką pasaulis nutilo – net vaikai žaidimų aikštelėje tarytum susikivirčijo tyliau.
– Marius, – ištariau, nespėjus pagalvoti, ar tai dera.
– Aušra, – atsiliepė jis, lyg per visus tuos metus nebūtų ištaręs jokio kito vardo. – Atpažinau tave iš to, kaip riši šaliką. Visada taip pat.
Ieva žvilgtelėjo iš po kepurės su bumbulu. – Mes pažįstami? – paklausė be ceremonijų.
– Labai seniai, – pasakiau. – Pasakyk dėdei „labas“.
– Labas, dėde labai seniai, – pareiškė ir atsistojo ant pirštų galų, kad pamatytų antis tvenkinyje.
– Gyveni čia? – paklausė Marius, žvilgtelėdamas į lėlių vežimėlį ir maišelį trupinių, tarsi norėtų įsiminti mano dabarties detales.
– Visada. O tu…?
– Atvažiuoju pas sūnų. Jis čia turi įmonę. Kartais pasivaikštau ta pačia trasa, kaip kadaise. Kvaila, bet žmogus mėgsta tikrinti, ar kas nors išliko. – Nusišypsojo trumpai. – Pasirodo, išliko.
Atsisėdome ant suoliuko. Ieva užsiėmė lesindama antis, garsiai skaičiuodama, kiek jų priplaukė. Aš mintyse skaičiavau akimirkas, kai galėjau pasakyti „lik“, bet vietoje to pasakiau „protas“.
Man buvo devyniolika. Jam – dvidešimt vieneri. Bilietai, kuprinė, pusė miesto kišenėje ir tėvai, kurie atsisėdo priešais ir labai ramiai paaiškino, kad „yra dalykų svarbių ir svarbesnių“. Tą dieną neatėjau į stotį. Tą dieną nustojau būti „Aušra“, tapau „Aušra, kuri nerizikuoja“.
– Galvojau, kad tada tiesiog pavėlavai, – tarė jis dabar. – Laukiau iki paskutinės minutės prie durų. Kiekvienas žingsnis skambėjo kaip tavo.
– Nesugebėjau, – pašnibždėjau. – Žinai, kaip buvo. Mama, tėtis, tie žodžiai apie „stabilumą“. O po to jau buvo per vėlu.
– Po to buvo darbas, vyras, vaikas, remontai, – išvardijo. – Gyvenimas.
Jis kalbėjo ramiai, be priekaištų. Jo balse skambėjo ne tiek nuovargis, kiek ramybė žmogaus, kuris nustojo tampyti praeitį už rankovės. Ir vis dėlto, kai jis pažvelgė į mane, jo akyse šmėkštelėjo tas pats klausimas kaip kadaise: „O jeigu…?“
– Močiute, antys mėgsta didesnius gabalus! – Ieva įspraudė man į delną likusią bandelę. – Tu irgi mesk.
Mėčiau. Trupiniai sukosi vandenyje, dingdami snapuose, lyg atmintį taip pat būtų galima pamaitinti iki soties ir turėti ramybę.
– „Anūkė“, – pakartojo Marius, lyg ragavęs žodį. – Sunku man tave su tuo suderinti. Mano galvoje tu vis dar su kaspinu plaukuose ir užrašų knygute.
– Toje užrašų knygutėje dabar tik pirkinių sąrašai ir gydytojų numeriai, – pasakiau bandydama juokauti. – Prioritetai pasikeitė.
– O vis tiek… – nukreipė žvilgsnį į mano ranką. – Vis dar nešioji žiedą ant grandinėlės. Kaip tada.
– Žiedas spaudžia, – atsakiau per greitai.
Tai nebuvo visa tiesa. Tiesa buvo ta, kad namuose laukė vyras – geras žmogus, su kuriuo išgyvenome ligą, bankrotą, kreditus, ilgas žiemas tylos ir susitaikymus prie vyšnių kompoto. Su kuriuo pastaruoju metu labiau keičiamės sakiniais nei žvilgsniais. Kuris yra „mes“ dokumentuose ir „jis“ mano mintyse, kai einu viena per parką.
– Galvojau apie tave, kai ėjau per tiltą, – tarė Marius. – Kvaila, nes tiltai nesikeičia, o žmonės taip. Ir vis dėlto užteko, kad kas nors pašaukė „Aušra!“, ir man viduje suplyšo kalendorius.
Visas svetainės turinys priklauso autoriams. Visos teisės apsaugotos.
Mūsų tinklalapyje talpinami tik pramoginio pobūdžio straipsniai, surinkti iš visos planetos. Tinklalapio redakcija neatsako už duomenų tikslumą ir aktualumą.
Kai kuriuose straipsniuose gali būti netikslių rekomendacijų ir patarimų, galinčių suklaidinti, todėl būtinai pasikonsultuokite su to profilio specialistu, prieš išbandydami.
