Aš jau kelis metus rūpinuosi savo mama. Po insulto ji beveik nekalba — gydytojai iš karto perspėjo: «Nesitikėkite stebuklų. Daugiausia — pavieniai žodžiai». Tačiau aš vis tiek kalbėjausi su ja kiekvieną dieną. Atsisėsdavau šalia, laikydavau ją už rankos, pasakodavau apie anūkus, apie naujienas, net apie orą. Atrodė, kad jei kalbėsiu su ja, ji pajus gyvenimą. Kartais matydavau, kaip truputį virpa jos lūpų kampelis, ir tikėjau, kad ji mane girdi.
Įpratau prie šios tylos. Ji buvo sunki, bet mūsų. Ir štai kažką vakare viskas pasikeitė. Dengiau ją pledu, tvarkiau pagalvę ir išgirdau šnabždesį. Tikrą, vos girdimą, bet tai buvo žodžiai. Aš sustingau.
— «Turiu tau pasakyti…»
Atsisėdau arčiau, širdis pradėjo taip stipriai plakti, kad ausyse aidėjo.
— «Mama, kalbėk, prašau, aš klausau».
Ji žiūrėjo į lubas, tarsi bijodama sutikti mano žvilgsnį. Lūpos virpėjo, ir kiekvienas žodis išeidavo sunkiai.
— «Padariau klaidą…»
— «Kokią klaidą?» — aš vos kvėpavau.
— «Turėjau sūnų… tavo brolį».
Jaučiau, kaip šaltis persmelkia kūną.
— «Ką? Kokį brolį?» — aš šnabždėjau, bijodama išgirsti patvirtinimą.
Mama užsimerkė, ir skruostu nuriedėjo ašara.
— «Atsisakiau jo. Buvau jauna, išsigandau. Niekas nežinojo. Net tavo tėvas nežinojo».
Sėdėjau visiškai sąstingusi. Visą gyvenimą maniau esanti vienintelis vaikas. Visą gyvenimą pavydėjau tiems, kurie turi brolių ir seserų, kurie galėjo dalintis paslaptimis, kartu priešintis tėvams ar dalintis pyrago gabalėliu. Visada jaučiausi vieniša. Ir štai dabar sužinojau — jis buvo. Kažkur šiame pasaulyje yra mano tikrasis brolis.
— «Ar matėte jį vėliau?» — paklausiau, balsas virpėjo.
— «Ne… Nežinau, kur jis yra…»
Nežinojau, ką jausti. Viduje viskas sumišo: pyktis ir gailestis, nusivylimas ir užuojauta. Kaip ji galėjo tylėti visus šiuos metus? Kaip ji galėjo atimti iš manęs šeimą, brolį, kurio taip laukiau vaikystėje? Bet žiūrėjau į jos veidą ir supratau: ji pati kentėjo dėl šios paslapties. Nešiojo ją per dešimtmečius, ir galbūt būtent ji ją palaužė.
Šią naktį aš nemiegojau. Sėdėjau savo kambaryje ir peržiūrinėjau senus mamos daiktus — laiškus, nuotraukas, užrašus. Ieškojau bent mažiausios užuominos. Tačiau nieko. Tarsi mamos gyvenimas prasidėjo tik man gimus. Nei žodžio, nei užuominos.
Prisimindavau, kaip vaikystėje dažnai prašydavau jos brolio ar sesers. Ji visada trumpai atsakydavo: «Nepavyks». Maniau — sveikatos problemos. O dabar suprantu: ji tiesiog negalėjo kalbėti tiesos.
Šiandien ryte vėl atsisėdau šalia ir paklausiau:
— «Mama, ar nori, kad jį surasčiau?»
Ji ilgai tylėjo. Tada pažvelgė į mane ir vos girdimai pasakė:
— «Jei spėsi… atleisk man».
Ir vėl ašaros. Jos ir mano. Ji stipriai spaudė mano ranką, tarsi tai būtų paskutinis dalykas, kurį laikė šiame pasaulyje.
Dabar jaučiu tuštumą ir nerimą savo sieloje. Viena vertus — noras jį surasti, šį brolį. Galbūt jis kažkur šalia gyvena? Galbūt jis taip pat turi šeimą, vaikus, ir jie net neįtaria apie savo kraują? O galbūt jis visą gyvenimą ieško savo giminių šaknų?
Kita vertus — baimė. O kas, jei tiesa pasirodys dar skaudesnė? O kas, jei jis nenorės žinoti apie mane? O kas, jei mama tai padarė ne šiaip sau, o dėl kokios nors baisios priežasties?
Žiūriu į ją, į jos silpną kūną, ir suprantu: mums mažai laiko liko. Ir jei noriu sužinoti tiesą iki galo, turiu paskubėti. Bet ar esu pasirengusi tam, ką surasiu?
Jos prisipažinimas visam laikui pakeitė mano gyvenimą. Dabar aš nebe vienintelis vaikas. Esu sesuo. Tik nežinau, kieno.
O jūs ar ieškotumėte šio brolio, net jei mama visą gyvenimą tylėjo, ar paliktumėte praeitį ten, kur ji buvo?
Visas svetainės turinys priklauso autoriams. Visos teisės apsaugotos.
Mūsų tinklalapyje talpinami tik pramoginio pobūdžio straipsniai, surinkti iš visos planetos. Tinklalapio redakcija neatsako už duomenų tikslumą ir aktualumą.
Kai kuriuose straipsniuose gali būti netikslių rekomendacijų ir patarimų, galinčių suklaidinti, todėl būtinai pasikonsultuokite su to profilio specialistu, prieš išbandydami.
