Kai mano dukrai sukako keturiolika, aš vis dar ją mačiau kaip mergaitę, kuri piešdavo kates ant tapetų ir slėpdavosi už mano nugaros, kai ateidavo svečiai. Taip, ji buvo beveik galva aukštesnė už mane, lakuodavo nagus juodai ir klausydavo muzikos, nuo kurios man skaudėjo galvą. Bet man ji vis tiek liko vaiku. Mano vaiku.
Aš stengiausi būti gera mama: ruošdavau jai skanų maistą, tikrindavau, ar padarė namų darbus, pirkdavau jai šokoladą „šiaip sau“. Man atrodė, kad esame artimos. Aš tikėjau, kad jei kas nors nutiktų, ji man pasakytų pirmiausia.
Ir tada paskambino klasės auklėtoja. Jos balsas buvo sausas ir nerimastingas:
— Jums reikia skubiai atvykti. Tai susiję su jūsų dukra.
Neprisimenu, kaip atvykau. Galvoje skambėjo: „Kas nutiko? Ligoninė? Kova?“ Mokykloje manęs laukė direktorius, psichologas ir mano dukra. Ji sėdėjo susigūžusi, apkabinusi kuprinę, ir nepakėlė galvos.
— Mes radome jūsų dukros kuprinėje tabletes, — pasakė direktorius. — Tai stiprūs raminamieji. Tokiais kiekiais… pavojingi.
Aš sustingau. Iš pradžių galvojau, kad tai klaida. Bet kai atidarė kuprinę, pamačiau blizgančias pakuotes.
— Kodėl? — išsprūdo man. — Iš kur tai?
Ji pakėlė akis. Tokios suaugusios, svetimos. Ir tyliai tarė:
— Mama, aš tiesiog daugiau nežinau, kaip gyventi.
Pasaulis sugriuvo. Aš tarsi nukritau į bedugnę.
Namie aš stengiausi parodyti, kad viskas kontroliuojama. Užpyliau arbatos, paruošiau jos mėgstamą uogienę. Ji sėdėjo priešais ir šaukšteliu maišė puodelį.
— Kodėl tu nieko man nesakei? — paklausiau.
— O ką būtum padarius? — atsakė ji. — Tu visada pavargusi. Aš rašiau tau: „Mama, man blogai“. O tu atsakei: „Atskambinsiu“. Ir niekada nepaskambindavai.
Aš ištraukiau telefoną ir peržiūrėjau susirašinėjimą. Ten buvo ta žinutė, trys mėnesiai atgal. Tada parašiau „vėliau“. Ir tas „vėliau“ taip ir neatėjo.
Ji pravirko. Aš apkabinau ją ir kartojau: „Tu man esi reikalinga. Tu esi mano brangiausias“. Bet viduje skambėjo baisi mintis: o kas, jei būčiau atėjus pavėliau?
Vakare aš atidariau jos kuprinę. Ten buvo ne tik dienoraštis, bet ir mažas lapelis: „Noriu išnykti. Panašu, niekam nebus blogiau, jei manęs neliktų“. Aš verkiau, laikydama jos raštą rankose, ir supratau: aš nepažinojau savo vaiko.
Mes pradėjome eiti pas psichologą kartu. Iš pradžių buvo nejauku, paskui tapo lengviau. Aš mokausi klausytis ir girdėti. Mes sukūrėme tradiciją: vakare sėdamės gerti arbatos ir kalbamės apie tai, kas širdyje. Kartais tai penkios minutės. Kartais visa valanda. Ji neseniai parašė man: „Mama, ačiū, kad dabar esi šalia“. Šį lapelį laikau piniginėje.
Dabar mūsų namuose yra naujas „ženklas“. Susitarėme: kuprinė kabės ant kabyklos virtuvėje, o ne kažkur kampe. „Kad nieko neslėpčiau“, — sakė ji. Kiekvieną vakarą eidama pro šalį žiūriu į šią kuprinę ir galvoju: dabar aš turiu matyti net smulkmenas.
Kartais vakarais girdžiu, kaip ji tyliai grįžta namo. Aš einu pas ją, pasikalbėti, pabendrauti, paklausiu, kur buvo, su kuo vaikščiojo… žiūriu į kuprinę ir mąstau: vis dar galiu pavėluoti, vis dar galiu nepastebėti. Bet aš jau nesakysiu „vėliau“.
Dabar žinau: kartais vaiko kuprinėje gali būti ne tik vadovėlis ar sumuštinis. Ten gali būti jo skausmas, paslėptas nuo visų. Ir jei tėvai nepažvelgs — vieną dieną gali būti per vėlu.
O jūs pastebėtumėte? Jei jūsų vaikas nešiotų kuprinėje ne tik vadovėlius — pastebėtumėte? Ką padarytumėte pirmiausia?
Visas svetainės turinys priklauso autoriams. Visos teisės apsaugotos.
Mūsų tinklalapyje talpinami tik pramoginio pobūdžio straipsniai, surinkti iš visos planetos. Tinklalapio redakcija neatsako už duomenų tikslumą ir aktualumą.
Kai kuriuose straipsniuose gali būti netikslių rekomendacijų ir patarimų, galinčių suklaidinti, todėl būtinai pasikonsultuokite su to profilio specialistu, prieš išbandydami.
