Šiandien dieną mane aplankė sūnus su žmona. Iš pradžių net apsidžiaugiau — dabar jie taip retai ateina. Sūnus įėjo pirmas, po jo marti, rankose nešėsi vaisių maišelį, o jų veidai spindėjo šypsenomis. Bet šios šypsenos buvo kažkokios keistos — negyvos, nešiltos, o lyg įtemptos, svetimos. Iškart pajutau, kad kažkas ne taip.
Mes atsisėdome prie stalo. Įpyliau arbatos, išėmiau ryte keptą pyragą. Sūnus pasakojo apie darbą, marti apie vaikus, bet viskas skambėjo kažkaip nevykusiai. Jų akys bėgiojo po kambarį, tarsi ieškojo žodžių ir laukė tinkamos akimirkos.
Ir tada sūnus pasakė:
— Mama, mums reikia pasikalbėti.
Jaučiausi lyg kambarys staiga ištuštėjo.
— Tu juk žinai, — pridūrė marti, — tau čia sunku vienai. Butas didelis, o tu viena…
— Na ir kas? — paklausiau stengdamasi nesudrebinti balso. — Aš pripratau. Tai mano namai.
Sūnus persižvelgė su žmona ir pridūrė:
— Turi seserį. Ji gi viena gyvena po vyro mirties. Jums dviese būtų lengviau ir linksmiau. Jei persikeltum pas ją…
Tyliu. Lyg širdin įkaltų vinį.
— O butas? — tyliai paklausiau.
Sūnus nusuko žvilgsnį, marti tiesiai pažvelgė ir pasakė be jokių žodžių:
— Jį galima parduoti, padėti vaikams, anūkams. Tu pati supranti, dabar sunkūs laikai…
Žiūrėjau į juos ir nepažinau savo sūnaus. Šis butas matė viską: kaip su jo tėčiu čia atsikraustėm jauni, kaip sūnus pirmus žingsnius čia žengė ant parketo. Mes čia pragyvenom visą gyvenimą. O dabar jie siūlo viską parduoti, tarsi nereikalingą daiktą turgavietėje.
— Ne, — tyliai pasakiau. — Niekur nevažiuosiu.
— Mama… — pradėjo sūnus. — Mes gi apie tave galvojam.
— O jūs apie mane galvojat? Ar apie butą? — paklausiau ir pažvelgiau į juos.
Jie tylėjo. Sūnus spoksojo į langą, marti į puodelį.
Prieš akis iškilo vaizdas: mano vyras sėdi ant sofos žiūrėdamas televizorių, kviečia mane į virtuvę, kur kvepia jo mėgstama svogūnų sriuba. Jo jau aštuonerius metus nėra. O liko tik šie mūsų sienos, šios nuotraukos ant sienų, senų knygų kvapas, mūsų balsai, kurie įsigėrė į kampus. Kaip galiu tai atiduoti? Kaip galiu išeiti, lyg ištrynus pusę savo gyvenimo?
— Aš niekur neišvažiuosiu, — pakartojau tvirtai. — Ir buto niekas neparduos, kol aš gyva.
Jie persižvelgė. Jų akyse pamačiau ne rūpestį, o susierzinimą. Tarsi tai aš kalta, kad nesutikau su jų „patogiu pasiūlymu“.
Jie atsistojo, sausai atsisveikino ir išėjo. Durys užsidarė, ir atėjo tyla. Likau viena.
Perėjau per kambarius. Braukiau ranka per sieną koridoriuje — ant jos iki šiol įbrėžimai nuo sūnaus dviračio. Virtuvėje — servizas, kurį su vyru nusipirkom per sidabrinę vestuvių metinę. Miegamajame — mano veidrodis, kuriame save mačiau jauną, šalia jo. Visa tai — mano ir jo dalis, mūsų šeimos dalis. Ir neleisiu to paversti pinigais.
Taip, esu sena. Taip, kartais būnu vieniša. Bet dar prisimenu, ką reiškia mylėti ir saugoti prisiminimus. O mano sūnus ir jo žmona, atrodo, pamiršo. Jiems reikia ne manęs. Jiems reikia mano buto.
Atsisėdau prie lango. Už stiklo linguoja šakos, o galvoje suskamba vyro balsas: „Saugok save“. Rankų suspaudžiau ir supratau: įvykdysiu jo prašymą. Net jei dėl to teks likti vienai, niekam nereikalingai.
Ir štai, noriu paklausti jūsų, ar galėtumėte atiduoti savo namus, kuriuose pragyvenote pusę gyvenimo su mylimu žmogumi, dėl vaikų patogumo? Ar laikytumėtės iki paskutinio?
Visas svetainės turinys priklauso autoriams. Visos teisės apsaugotos.
Mūsų tinklalapyje talpinami tik pramoginio pobūdžio straipsniai, surinkti iš visos planetos. Tinklalapio redakcija neatsako už duomenų tikslumą ir aktualumą.
Kai kuriuose straipsniuose gali būti netikslių rekomendacijų ir patarimų, galinčių suklaidinti, todėl būtinai pasikonsultuokite su to profilio specialistu, prieš išbandydami.
