Su Algiu santuokoje pragyvenome trisdešimt trejus metus. Ištekėjau būdama dvidešimt dvejų, jis buvo ketveriais metais vyresnis. Pradžia buvo kupina meilės – statėmės namus, ėmėmės paskolų, gimė pirmas vaikas, paskui antras. Dirbome, remontavome, tvarkėmės, gyvenome taip, kaip dauguma šeimų. Be didelių aistrų, bet ir be tragedijų.
Metams bėgant, pradėjome gyventi lyg paraleliai. Jis vis dažniau grįždavo vėlai, teisindavosi darbais. Aš turėjau savo rutiną – darbas bibliotekoje, apsipirkimai, vakarienės gaminimas, skalbiniai, pagalba vaikams su anūkais, pokalbis su kaimyne. Vakare sėdėdavome prie televizoriaus, kiekvienas savo sofos pusėje.
Nebebuvo nei apkabinimų, nei švelnumo. Net nepamenu, kada paskutinį kartą jis mane prisilietė. Bet nesiskundžiau. Galvojau – tokia brandaus amžiaus meilė, ji tiesiog kitokia.
Prieš porą metų Algis pasikeitė. Numetė svorio, pradėjo vilkėti švarkus, kurių metų metus nelietė. Vėl pradėjo naudoti kvepalus. Atsirado darbo „komandiruotės“, nors anksčiau jų nebuvo. Aš apsimečiau, kad nematau. Bijojau klausti, bet viduje žinojau.
Vieną vakarą, grįžęs namo, net neprašė vakarienės. Atsisėdo priešais mane ir ramiai ištarė:
– Sutikau kitą. Ji jaunesnė. Gerai jaučiuosi šalia jos. Išeinu.
Tai buvo viskas. Jokio riksmų. Jokio dvejojimo. Jis turėjo penkiasdešimt devynerius. Man – penkiasdešimt penkeri. O aš… pajutau palengvėjimą. Tikrą, nuoširdų palengvėjimą.
Nebuvo ašarų. Nebuvo dramos. Atsisėdau virtuvėje su puodeliu arbatos ir namuose tvyrojo tokia tyla, kokios nebuvau girdėjusi metų metus. Nebeliko niurzgėjimo, kad arbata per saldi. Nebeliko durų trankymo dėl pasimetusio pultelio. Nebeliko priekaištų dėl „netvarkos“.
Tą naktį nemiegojau. Bet ne dėl skausmo. Dėl palengvėjimo. Pirmą kartą po daugelio metų galėjau pagalvoti tik apie save.
Po savaitės Algis išsikraustė – išsinešė lagaminą, kelias marškinių poras, kompiuterį. Likusius daiktus paliko, sakydamas, kad „vis tiek čia tavo“.
Vaikai reagavo skirtingai. Dukra buvo pasipiktinusi:
– Mama, tėtis išprotėjo! Ką jis sau galvoja?!
Sūnus tylėjo. Jis visada buvo artimesnis tėvui. Bet man jų reakcijos nebereikėjo. Aš pagaliau jaučiausi laisva.
Pradėjau daryti tai, ką vis atidėdavau. Užsirašiau į dailės užsiėmimus, nors teptuko nebuvau rankoje laikiusi. Su kaimyne išvažiavau savaitgaliui į Druskininkus – pirmą kartą per dvidešimt metų buvau kelionėje be jokio plano, be skubėjimo.
Pradėjau eiti miegoti kada noriu. Vakarieniauti lovoje. Perstūmiau baldus svetainėje. Nusipirkau naują staltiesę – ryškią, gėlėtą. Algis jos būtų nekentęs. O aš ją pamilau.
Žmonės reagavo įvairiai. Vieni gailėjosi: „Kaip tu laikaisi?“ Kiti tyliai džiaugėsi: „Tegu gauna savo.“ Bet man nereikėjo nei gailesčio, nei nuomonių.
Daugelį metų buvau nematoma. Virtuvės šeimininkė, slaugė, buhalterė, valytoja. Bet ne žmona. Ne moteris. Kai Algis išėjo, aš nepraradau meilės. Aš nusimečiau naštą.
Ir žinau, kaip tai skamba. Lyg džiaugčiausi kito nelaime. Bet ne. Aš džiaugiuosi, kad susigrąžinau save.
Nežinau, kiek tęsis jo romanas su ta jaunesne. Gal ilgai, gal trumpai. Tai jau nebe mano rūpestis.
Mano rūpestis – mano arbata su medumi, ilgi pasivaikščiojimai palei Nerį, knygos iki išnaktų. Mano rūpestis – aš pati.
Ir pirmą kartą po trisdešimties metų… esu tikrai savo gyvenime.
O ką jūs rinktumėtės mano vietoje – bandyti kovoti už santykius ar džiaugtis išsilaisvinimu?
Visas svetainės turinys priklauso autoriams. Visos teisės apsaugotos.
Mūsų tinklalapyje talpinami tik pramoginio pobūdžio straipsniai, surinkti iš visos planetos. Tinklalapio redakcija neatsako už duomenų tikslumą ir aktualumą.
Kai kuriuose straipsniuose gali būti netikslių rekomendacijų ir patarimų, galinčių suklaidinti, todėl būtinai pasikonsultuokite su to profilio specialistu, prieš išbandydami.
