Praėjus mėnesiui po Antano mirties mes visi susirinkome pas jo advokatą Vilniaus centre. Rasa atrodė išsekusi – akis slėpė už juodų akinių, pirštai nuolat maigė nosinę. Karolis sėdėjo įremtas į kėdės atlošą, veide – įprastas įniršis, su kuriuo jis dažnai ginčydavosi su tėvu dar jam gyvam esant. Aš, Laurynas, laikiau Rasos ranką, bet ji buvo šalta, nejautri.
Advokatas, pagyvenęs vyras pilkais smilkiniais, tvarkingai pasitaisė akinius ir atsivertė bylą.
– „Antanas paliko visą savo turtą Laurynui.“
Man burna išdžiūvo. Pirmą akimirką net nesupratau, ką jis pasakė.
– Atsiprašau… ką? – išsprūdo man.
Karolis smogė delnu į stalą:
– Neįmanoma! Čia jo žentas! Kodėl jam? Mes – jo vaikai!
Rasa pakėlė į mane akis. Ten buvo skausmas, sumišimas, lyg klausimas: *kodėl tėvas taip padarė?*
– „Taip, – ramiai tęsė advokatas, – tai buvo Antano valia. Namas prie ežero, sąskaitos, investicijos, visa kita pereina Laurynui. Bet yra viena sąlyga.“
Kambaryje stojo tyla. Net laikrodis ant sienos atrodė garsiau tiksi.
– „Laurynas privalo metus gyventi name prie ežero ir išsaugoti jį nepakeistą. Jei sąlyga nebus įvykdyta, visas turtas atiteks Rasai ir Karoliui po lygiai.“
Karolis beveik pašoko iš vietos.
– Nesąmonė! Tėvas manipuliavo! Laurynas jam buvo niekas!
Advokatas nepakėlė balso:
– „Taip buvo Antano noras. Ir dar… niekas iš šeimos neturi teisės užginčyti testamento. Jei bandysite – neteksite savo dalies.“
Ir tada jis padėjo ant stalo mažą juodą dėžutę.
– „Čia raktas. Laurynui. Namo seifui. Ten jis ras tai, ką privalo žinoti.“
Po savaitės mes su Rasa atvykome į Antano sodybą Aukštaitijoje. Kelias vinguriavo pro pušynus, o ežeras blizgėjo kaip stiklas. Namas stovėjo didžiulis, senoviškas, raudonų plytų, su girgždančiomis žaliomis langinėmis. Rasa tylėjo visą kelią, tik gniaužė rankinę.
– Man negera čia būti, – pasakė ji, vos įžengus vidun. – Jis visur.
Ir tikrai – namas atrodė taip, lyg Antanas būtų tik ką išėjęs į kiemą: ant stalo gulėjo jo akiniai, lentynoje sustatytos knygos, ore tvyrojo senas levandų kvapas, kuriuo jis visada kvėpino patalynę.
Trečią dieną, kai Rasa išvažiavo į miestą tvarkyti dokumentų, aš užlipau į miegamąjį. Seifą radau sienoje, už spintos. Raktas buvo sunkus, senovinis. Pasukau – spyna spragtelėjo.
Viduje gulėjo laiškai, dokumentai, senos nuotraukos. Viršuje – vokas su mano vardu: **„Laurynui“**.
Atsisėdau, rankos drebėjo.
„Brangus Laurynai,
Jeigu skaitai šį laišką, manęs jau nebėra. Galbūt tu nustebintas, kodėl turtą palikau tau. Tiesa ta, kad tu – mano sūnus. Tavo motina buvo kita moteris, ir aš niekada neturėjau teisės viešai to pripažinti. Tave atidaviau kitai šeimai, nes tada taip buvo saugiau. Bet aš sekiau tavo gyvenimą, žinojau, kad tu šalia mano Rasos. Tai buvo mano kaltė ir mano našta. Namas – tavo kraujo paveldas. Niekas, nei Rasa, nei Karolis, neturi sužinoti, kol pats nenuspręsi.“
Man galva apsisuko. Skaičiau vėl ir vėl, bet raidės plaukė prieš akis. *Jo sūnus? Mano uošvis – mano tėvas?..*
Ant stalo buvo dar viena nuotrauka. Joje – jauna moteris ir vyras, panašus į Antaną. Ant galinės pusės parašyta: „Laurynui, 1992 m.“ O šalia – mažas berniukas. Aš.
Atsisėdau ant lovos krašto, krūtinė kilo bangomis. Jausmas buvo toks, lyg visas pasaulis būtų sugriuvęs. Mano žmona – mano sesuo?
Vakare Rasa grįžo. Ji rado mane prie stalo, veidą į rankas įsikniaubusį.
– Kas atsitiko? Tu baltas kaip popierius.
Aš negalėjau ištarti. Kaip pasakyti, kad žmogus, kurį mylėjau, yra mano kraujo sesuo? Kad mūsų santuoka – nuodėmė, klaida, tragedija?
Naktį išėjau į kiemą. Ežeras spindėjo mėnesienoje, tyliai šnarėjo nendrės. Sėdėjau ant suolelio ir galvojau tik viena: Antanas, tas griežtas, šaltas vyras, visą laiką tylėjo. Kodėl? Kodėl leido mums gyventi tokiame melo rate?
Kitą rytą, negalėdamas daugiau tempti, parodžiau Rasai laišką. Ji ilgai skaitė, rankos drebėjo. Kai baigė, numetė popierių ant stalo ir sušnabždėjo:
– Tu… mano brolis?..
Tą akimirką aš pajutau, kaip viskas žlunga. Mūsų šeima, mūsų ateitis, mūsų prisiminimai – viskas subyrėjo į dulkes.
Mes ilgai tylėjome. Galiausiai Rasa atsistojo, pasuko į langą ir pasakė:
– Mūsų santuokos nebėra. Negali būti.
Po mėnesio mes išsiskyrėme. Teisme sėdėjome greta, bet ne kaip vyras ir žmona – kaip du žmonės, kuriuos gyvenimas žiauriai apgavo. Rasa verkė, aš žiūrėjau į grindis.
Dabar aš gyvenu tame name prie ežero. Vienas. Kartais einu prie vandens ir žiūriu, kaip rūkas kyla virš vandens. Kartais atrodo, kad girdžiu Antano balsą – griežtą, bet kažkur gilumoje gailestingą.
Ir tada mane užplūsta viena mintis: pats baisiausias dalykas gyvenime – ne netekti meilės. Pats baisiausias – sužinoti, kad visa tavo meilė buvo pastatyta ant melo.
Bet gyventi vis tiek reikia. Ir aš gyvenu – su ta našta, su ta tiesa, su širdimi, kurioje daugiau nebėra nei Rasos, nei ramybės.
Visas svetainės turinys priklauso autoriams. Visos teisės apsaugotos.
Mūsų tinklalapyje talpinami tik pramoginio pobūdžio straipsniai, surinkti iš visos planetos. Tinklalapio redakcija neatsako už duomenų tikslumą ir aktualumą.
Kai kuriuose straipsniuose gali būti netikslių rekomendacijų ir patarimų, galinčių suklaidinti, todėl būtinai pasikonsultuokite su to profilio specialistu, prieš išbandydami.
