Man 65 metai. Kartais pagaunu save galvojant, kad tai skamba kaip nuosprendis. Vaikai užaugo, jie turi savo gyvenimus. Namas seniai tuščias, tokią tylą kartais sunku pakelti. Pripratau vakarieniauti viena, įjungti televizorių vien dėl garso, kad neišprotėčiau nuo vienatvės.
Galvojau, kad taip bus visada. Kad senatvė — tai ilgas kelias į niekur.
Ir štai vieną dieną atsirado jis. Senas pažįstamas, beveik užmirštas. Pirmiausia žinutės, tada skambučiai, po to susitikimai prie kavos puodelio. Vėl atgijau, laukiau žingsnių prieškambaryje, vėl juokiausi, vėl jaučiausi gyva.
Mes seniai subrendę žmonės. Jis turi savo gyvenimo istoriją, aš — taip pat. Jis našlys, aš seniai išsiskyrusi. Kiekvienas turi savo skausmą, savo praradimus. Bet kai vėl susitikome po daugelio metų… kažkas viduje atgijo. Mes susirašinėjome, skambinomės, susitikdavome bendrai veiklai, ir pradėjau galvoti, kad laukiu jo skambučių lyg mergaitė jaunystėje.
O vėliau nusprendėme niekada daugiau nebesiskirti ir nusprendėme gyventi kartu.
Nusprendėme tai pažymėti šventine vakariene. Atvyko jo ir mano vaikai, draugai…
Ilgai ruošiausi šiam vakarui. Atrodytų — paprasta vakarienė namuose, žvakės, paprasti patiekalai, nieko ypatingo. Bet rankos vis tiek drebėjo. Jis šypsojosi, pasakojo kažką linksmo, o aš tik linkčiojau ir galvojau: “Kada? Kada tai pasakyti?”.
Labiausiai bijojau šio momento. Bijojau sugriauti jo lūkesčius, jo šviesias akis, jo tikėjimą, kad mums priešakyje dar daug metų. Bet tiesa buvo man lyg skaudulys. Ir šiandien žinojau: slėpti daugiau nebemoku.
Jis priėjo arčiau, apkabino mane, ir aš pajutau — atėjo tas pats momentas. Per daug šilumos, per daug pasitikėjimo. Daugiau nebeturėjau teisės meluoti.
Kai visi išėjo ir namai pasinėrė į tylą, jis priėjo, paėmė mano ranką. Jo delnas buvo šiltas, pasitikintis. Jis pradėjo atrišti mano suknelę… ir aš jį sustabdžiau.
— Palauk. Tau reikia kai ką žinoti.
Jis sustingo. Žiūrėjo atidžiai, nepertraukinėjo. Ir aš pradėjau kalbėti.
Pasakiau, kad keletą metų gyvenu su liga. Kad gydytojai nežada ilgų metų. Kad pavargau slėpti ir bijoti, kad bet kuri diena gali būti paskutinė. Bijojau, kad jei pasakysiu — jis išeis. O tylėti daugiau nebegalėjau.
Žodžiai kalbėti buvo sunku. Gerklėje stovėjo gumulas. Prisipažinau, kad labiau nei daugelio bijau ne mirties, o to, kad paversiu jo gyvenimą laukimu pabaigos. Pasakiau:
— Nenoriu, kad taptum mano globėju. Noriu, kad būtum mano gyvenimo kelionės draugas. Kad mes gyventume. Net jei trumpai.
Po šių žodžių nutilau. Nedrįsau pakelti akių. Atrodė, oras sustojo. Laukiau — štai dabar jis pasitrauks, pasakys, kad nepasiruošęs.
Bet jis žengė žingsnį link manęs ir tiesiog apkabino. Tvirtai. Be žodžių. Pajutau, kaip jo petys dreba.
— Aš čia, — pašnibždėjo jis. — Ir būsiu šalia.
Tą naktį nebuvo nei aistros, nei ritualų. Mes tiesiog sėdėjome šalia, laikėme viens kito ranką ir tylėjome. Bet būtent tai buvo tikriausia — arčiau, nei viskas, ką žinojau anksčiau.
Nuo tada mes gyvename kartu. Neturime planų metams į priekį — turime šiandien. Kartu pusryčiaujame, juokiamės iš kvailysčių, ginčijamės, kas geriau gamina, žiūrime senus filmus. Laukiame jo ir mano vaikų ir vaikaičių į svečius.
Kartais pagaunu jo žvilgsnį — ramų, be gailesčio. Ir suprantu: jis pasirinko mane visą, su visais mano baimėmis, su visa mano skausmu.
Nežinau, kiek mums liko. Gal mėnesiai. Gal metai. Bet dabar kiekvieną dieną gyvenu taip, lyg ji būtų paskutinė. Su dėkingumu. Su meile.
Ir žinote, ką supratau? Vedybų naktis — tai ne apie artumą ir ne apie jaunystę. Tai apie momentą, kai parodai žmogui savo baisiausią tiesą… ir jis lieka.
Visas svetainės turinys priklauso autoriams. Visos teisės apsaugotos.
Mūsų tinklalapyje talpinami tik pramoginio pobūdžio straipsniai, surinkti iš visos planetos. Tinklalapio redakcija neatsako už duomenų tikslumą ir aktualumą.
Kai kuriuose straipsniuose gali būti netikslių rekomendacijų ir patarimų, galinčių suklaidinti, todėl būtinai pasikonsultuokite su to profilio specialistu, prieš išbandydami.
