Mes su mama visada gyvenome artimai. Ne fiziškai — bet tikrai artimai: su kasdieniais skambučiais, apsipirkimais, pokalbiais virtuvėje, kartais barniais, po kurių būtinai būdavo arbata, uogienė ir trumpas „nu jau ne kvaila, juk tave myliu“.
Kai tėtis mirė, mama labai pasikeitė. Ne fiziškai — bet tarsi viduje nutilo. Ji tapo tylesnė, kartais tarsi išsiblaškiusi, kartais — priešingai, pykdavo be priežasties. Tuomet ėmiau ją dažniau kviesti pas save: pietums, pernakvoti, paprasčiausiai pabūti. Kepdavome pyragus, žiūrėdavome senus filmus, ir atrodė, lengviau.
Metams bėgant, sveikata pradėjo šlyti. Aš paimdavau ją pas save, siūlydavau pagalbą, bet ji visada sakydavo:
— Nepaversk manęs lagaminu be rankenos. Aš pati susitvarkysiu.
Taip praėjo keli metai. O praėjusią vasarą mama netikėtai pasakė:
— Viskas. Išvykstu į sodybą. Visai vasarai. Gal net ir rudenį pasiliksiu.
Aš sustingau. Ji neklausė — ji nusprendė.
Paklausiau:
— Gal nereikia? Juk ten esi viena, yra miškas, kelias blogas…
— Ten ramu. Ten mano gėlės. Ten niekas nevargina ir nemoko, kaip gyventi. Man reikia pabūti su savimi.
Sukrovėme daiktus, išvežėme ją į sodybą. Atvažiuodavau kas savaitę: atveždavau produktus, tvarkydavausi, klausydavausi jos pasakojimų apie tai, kaip išsiskleidė mėgstama rožė, kaip kaimynė vėl triukšmavo naktimis, kaip vakarais ji klauso radijo ir mezga.
Ji buvo… rami. Ne linksma — bet, atrodo, pusiausvyroje.
O tada prasidėjo tai, ko nesitikėjau. Bendri pažįstami pradėjo perduoti:
— Girdėjome, mama skundžiasi, kad tu ją iš namų išvarei…
— Sako, viena name, niekam nereikalinga…
— Kas tai buvo — už nugaros, be paklausimo?..
Man buvo sunku tai girdėti. Suspausdavo dantis ir tylėdavau. Juk žinojau, tai buvo jos sprendimas.
O rudenį ji sugrįžo. Sėdėjo virtuvėje, pylėsi arbatos. Paklausė:
— Na, pasiilgai?
Linktelėjau. O tada drebančiu balsu paklausiau:
— Kodėl sakydavai visiems, kad aš tave išvijau?..
Ji gūžtelėjo pečiais.
— Taip paprasčiau. Žmonės supranta tokią istoriją. O jei sakysiu, kad pati norėjau išvykti — sakys, kad išprotėjau. O aš neišprotėjau. Tiesiog norėjau tylos.
Tylojau. Ji tęsė:
— O tada tikrai pasijutau nereikalinga. Tarsi pati tikrai save iškėliau. Žinai, kartais baisu suprasti, kad nebesi kieno nors gyvenimo centre. Net jei tai natūralu. Net jei vaikai užauga.
Priėjau ir apkabinau ją. Ji kvepėjo pažįstamai — mėtiniais kremais, levanda, sodybos mediena.
— Mama, tu visada esi centre. Tiesiog nemoku to tinkamai parodyti.
Ji nieko nepasakė. Tik švelniai perbraukė ranka per mano ranką. Tyliai. Beveik nepastebimai.
O tada ėmė pilstyti uogienę į stiklainius. Pasakė, kad reikia žiemai paruošti — „kad vėl nevalgysi parduotuvinių, kaip našlaitis“.
Nuo tada apie tą pokalbį nebegrįžome. Tik pradėjau dažniau ją kviesti pas save. Ir dažniau vykti pas ją. Ne su paskaitomis ir rūpesčiu — tiesiog būti šalia.
Nes supratau: net kai tėvai atrodo stiprūs ir savarankiški, kartais jiems baisu būti nereikalingiems. Ir jų žodžiai — ne visada apie tiesą, o apie skausmą, kurio jie nemoka pavadinti.
Kartais žmonės skundžiasi ne todėl, kad juos įžeisdavo. O todėl, kad jiems baisu, kad jų pamirš.
Kaip manote ar atėjo tas momentas, kai tėvai iš tų, kurie „viską dėl mūsų“, tampa tais, kuriems reikalingi mes?..
Visas svetainės turinys priklauso autoriams. Visos teisės apsaugotos.
Mūsų tinklalapyje talpinami tik pramoginio pobūdžio straipsniai, surinkti iš visos planetos. Tinklalapio redakcija neatsako už duomenų tikslumą ir aktualumą.
Kai kuriuose straipsniuose gali būti netikslių rekomendacijų ir patarimų, galinčių suklaidinti, todėl būtinai pasikonsultuokite su to profilio specialistu, prieš išbandydami.
