Niekada nejaučiau tuštumos ar ilgesio. Džiaugiuosi pasirinkusi kitą kelią.
Esu Janina Petrauskienė, gyvenu Ukmergėje — miestelyje, kur senų namų kiemai dar mena žingsnius iš praėjusio amžiaus. Prieš kelias savaites, laukdama savo eilės kineziterapijai privačioje klinikoje, sutikau ypatingą moterį. Sidabriniai plaukai, elegantiškai susukti, o paltas — kaip iš mados žurnalo. Tik vėliau sužinojau, kad siūtas jis buvo vietinėje siuvykloje.
Iš pradžių maniau, kad ji daug jaunesnė. Gal penkiasdešimties, ne daugiau. Tačiau kai ji užsiminė apie pensiją, nustėrau — jai buvo septyniasdešimt dveji. Veidas be gilių raukšlių, tik šypsenos žymės prie akių, o žvilgsnis — skaidrus kaip Šventosios vanduo ryte. „Gyvenu taip, kaip man patinka, – pasakė ji, taisydama kaklaskarę. – Nieko neskolinga, net katei – tą dabar globoja kaimynė.“
Pirmasis vyras, Algirdas, paliko ją po penkerių metų. „Nuo pat pradžių žinojau – nenoriu vaikų. Bet jam, sulaukus trisdešimties, pradėjo rodytis, kad be palikuonių gyvenimas lyg be šaknų.“ Ji nepasidavė. „Pagimdyti iš baimės ar spaudimo – tai išduoti save.“ Antrasis vyras, Vytautas, jau turėjo sūnų iš pirmos santuokos. „Sutarėm: jo Mantas – tarsi mano.“ Deja, po trejų metų jį netikėtai ištiko infarktas, per atostogas prie Lūšių ežero. „Vieniša? Ne. Laisva, – nusišypsojo ji. – Rytais šoku pagal Kernagį, vakarais skaitau Škėmą. Šeštadienį važiuoju į parodą Panevėžy, o sekmadienį – į pirtį su draugėmis.“
„O kaip dėl senatvės?“ – paklausiau, prisiminusi kaimynę, kurios vaikai ją įkurdino globos namuose už Vilniaus. „Turiu sutaupytų pinigų privatiems poreikiams, – tarė ji. – O jei prireiks stiklinės vandens – kaimynų vaikas atneš, jei paprašysiu saldainiu.“
Jos juokas buvo šviesus kaip varpelio dūžis mažoje bažnytėlėje. Sakė, kad daugelis jos bendraamžių šiandien gyvena tarp tablečių dėžučių, o anūkai jiems nusišypso tik feisbuke. O ji — vis dar avinti vyšniniais bateliais su kulniukais — keliauja, kolekcionuoja moliūgines vėžes iš mugės ir dainuoja moterų chore.
„Laimė nėra matuojama vaikų skaičiumi. Laimė yra gebėjime gyventi taip, kaip tau tinka“, – tarė ji atsisveikindama.
Grįžusi namo žiūrėjau į saulėlydį virš Ukmergės bažnyčios bokštų ir galvojau: o jei ji teisi? Mano draugė Vida užaugino du sūnus, o dabar viena siurbčioja arbatą trijų kambarių bute, kol vaikai gyvena užsienyje. O ši moteris – pilna gyvenimo, su planu kiekvienai savaitei ir šypsena, kurią įsimeni ilgam.
Jos pasirinkimas – ne prieš kitus, o už save. Ir gal jau metas nustoti matuoti laimę svetimais matais? Juk net dvi obelys viename sode auga skirtingai – bet abi žydi, kai ateina pavasaris.
Visas svetainės turinys priklauso autoriams. Visos teisės apsaugotos.
Mūsų tinklalapyje talpinami tik pramoginio pobūdžio straipsniai, surinkti iš visos planetos. Tinklalapio redakcija neatsako už duomenų tikslumą ir aktualumą.
Kai kuriuose straipsniuose gali būti netikslių rekomendacijų ir patarimų, galinčių suklaidinti, todėl būtinai pasikonsultuokite su to profilio specialistu, prieš išbandydami.
