Lauke tyliai lynoja. Nedideliame sode prie namelio, esančio netoli Kauno, šermukšnio šakos barsto raudonus lapus ir uogas.
Už lango, šiltoje svetainėje, prie stalo sėdi pagyvenęs vyras — Paulius. Jo nugara vis dar tiesi, veidas orus, bet akys pavargusios.
Ant sienos — senos nuotraukos. Jos žiūri į jį — tyliai, be priekaištų.
Paulius atsidūsta, paima tuščią sąsiuvinį ir rašiklį. Laikas parašyti tai, ko bijojo visą gyvenimą. Trys laiškai. Trys moterys. Trys sūnūs. Trys neišnaudoti gyvenimo šansai.
„Rasa…
Rašo tau tavo buvęs, kvailas Paulius. Nežinau, ar tu perskaitysi šį laišką, ar suplėšysi neatskaičiusi. Bet turiu tai pasakyti.
Praėjo beveik keturiasdešimt metų nuo tos dienos, kai paskutinį kartą mačiau tave ir mūsų sūnų. Žinau, kaip skaudžiai įskaudinau tave. Palikau vieną su vaiku, kai tau labiausiai reikėjo manęs. Taip, siųsdavau pinigus. Bet tai nebuvo meilė. Ne rūpestis. Aš jus išdaviau.“
Prieš akis iškyla ta diena: Rasa, sėdinti ant lovos, žiūri į jį, kaip jis kraunasi daiktus.
Jos akys — tokios didelės ir šviesios — pilnos skausmo. Ji negalėjo patikėti, kad jos Paulius išeina pas kitą. O penkiametis Aidas apkabino motiną ir tyliai tarė:
— Aš pasirūpinsiu mama. Tik grįžk, tėti, bent kada nors…
Antras laiškas — Sofijai.
Jie susipažino po ketverių metų, kai Paulius pabėgo iš miesto, nuo savęs.
Jie abu darė vairuotojo sveikatos patikrą. Ji buvo linksma, gyva, kvatojosi iš visko. Paulius negalėjo atitraukti akių. Po pusmečio jau buvo vestuvės.
Gimė jų sūnus — Liutauras.
Paulius mylėjo berniuką visa širdimi. Skaitė jam pasakas, nešiojo ant pečių, mokė pažinti raideles. Sofija žydėjo iš laimės.
— Mano Paulius — geriausias vyras. Nes jis — mano.
Bet laimė buvo trapi. Viena iš jos draugių pradėjo „atsitiktinai“ dažnai susitikti Paulių, šnabždėjo, kad Sofija per daug švelni su kaimynu, o Paulius — neįvertintas vyras.
Ir Paulius krito. Užmiršo Sofiją. Užmiršo Liutaurą.
Vieną dieną Sofija įėjo į draugės butą… ir pamatė viską.
Paskui buvo ligoninė. Ilgi mėnesiai tylos. Jos mama pasiėmė anūką, ir Pauliui uždraudė net priartėti.
Paskutinį kartą jis matė Liutaurą prie lango — berniukas verkė, trynė ašaras ir kažką šaukė.
Paulius išvyko. Vėl.
Trečias laiškas — Monikai.
Jis vos jos nepartrenkė. Ji perėjo gatvę ne ten ir ne tada.
Jis sustabdė mašiną paskutinę akimirką. Norėjo išrėkti, bet kai ji pakėlė akis — išsigandusi, naivi, švelni — jis tik pasakė:
— Leiskite bent pavežti.
Po trijų mėnesių jie tuokėsi. Ji buvo penkiolika metų jaunesnė. Dirbo muzikos mokytoja. Juokėsi taip, kad visi juokdavosi kartu.
Gimė jų sūnus — Domas. Ji jį vadino „mano mažasis Dima“, o Paulių — „mano didysis“.
— Turiu du Domas. Ir abu — mano laimė.
Bet vėl — Paulius suklupo.
Sporto mokykloje, kur Domas lankė treniruotes, jis susipažino su Ingrida — viena mama, vieniša, valdinga, gamyklos direktorė. Ji norėjo šeimos. Ir pasirinko jį.
Po kelių mėnesių Paulius jau dirbo pas ją. Dar po kelių — ji pati atėjo į jų namus ir pasakė Monikai, kad ši „per silpna tokiam vyrui“. Ir išsivedė Paulių.
Po savaitės Domas sulaužė Ingridos sūnui nosį.
— Už tai, kad atėmei mano tėtį, — paaiškino. — Kai užaugsiu, ginsiu visas mamas nuo tokių Lenų.
Ingrida rėkė, kad berniukas laukinis, o jo mama — niekam tikusi.
Paulius grįžo į namus. Bet rado tik raktą ir raštelį.
„Atsiprašau, kad nebuvau tau gera žmona. Aš pasakosiu sūnui apie tave tik gerus dalykus. Bet atleisti negaliu.“
Daugiau jis jų nebematė.
Tą naktį Paulius parašė visus tris laiškus. Kitą rytą atidavė juos paštininkei ir sunkiai atsisėdo ant suoliuko.
Tris kartus likimas dovanojo jam šeimą. Tris kartus jis ją išmainė.
Dabar — tik tyla. Tik prisiminimai. Tik vaizduotė, kurioje atsidaro varteliai ir į kiemą įbėga vaikai:
— Seneli, mes labai pasiilgome!
Jis net šypteli. Bet tuoj griebia už krūtinės. Vėl tas skausmas.
Ir šalia — nieko. Net kas gydytoją iškviestų. Tik rudeninė tyla.
Po mėnesio, per savo septyniasdešimtmetį, jį pažadina automobilio garsas.
Varteliai atsidaro. Į kiemą įžengia jaunas vyras, žemas, tvirtas. Pauliui akys prisimerkia: pažįstamas veidas…
— Domas? — sušnabžda.
— Taip, tėti. Aš. Gavau tavo laišką. Mama mirė prieš metus. Bet ji visą gyvenimą laukė tokio žodžio iš tavęs.
— Bijojau… Maniau, nėra man atleidimo.
— Aš tau atleidžiu. Mama tave labai mylėjo. O tokios meilės neverta blogas žmogus.
O šermukšnis virš jų šnarėjo lyg žinodamas:
šitas namas jau greit prisipildys vaikų juoko, bėgiojančių kojų ir gyvenimo, kurio taip ilgėjosi atleistas Paulius.
Visas svetainės turinys priklauso autoriams. Visos teisės apsaugotos.
Mūsų tinklalapyje talpinami tik pramoginio pobūdžio straipsniai, surinkti iš visos planetos. Tinklalapio redakcija neatsako už duomenų tikslumą ir aktualumą.
Kai kuriuose straipsniuose gali būti netikslių rekomendacijų ir patarimų, galinčių suklaidinti, todėl būtinai pasikonsultuokite su to profilio specialistu, prieš išbandydami.
