Mes su Marku gyvenome kartu aštuonerius metus. Be didelių scenų, be audringų aistrų, bet su pagarba ir įpročiais, kurie laikui bėgant augo kaip senas sodas — šakomis, ornamentais, šešėliais. Kartais atrodė — mes ideali pora. Mes niekada nesipykstame, palaikome vienas kitą, juokiamės iš serialų, geriame rytinę kavą tyloje. Tikriausiai taip ir turėtų būti suaugusiems žmonėms.
Bet vieną dieną ši tyla virto kažkuo kitu. Sekmadienį grįžau namo anksčiau — susitikimas su draugėmis buvo atšauktas. Aš tyliai užlipau į viršų, norėdama persirengti, ir sustojau, išgirdusi jo balsą. Markas kalbėjo telefonu. Aš niekada neklausiau — tiesiog jis paliko kabineto duris pravertas ir aš girdėjau savo vardą.
— Nežinau, mama, ji tapo kažkaip… nuobodybė. Supranti? Viskas ratu. Tos pačios diskusijos. Tie patys patiekalai. Kartais atrodo, kad gyvenu su kažkuo, kas jau seniai praradęs save.
Pauzė.
— Ne, manau, kad ji to nesupranta. Ji net nepastebi, kad nuo jos tolstu. Vis dar tiki, kad mums “viskas gerai”. Gaila, bet aš nebepajuntu jos nieko, išskyrus… įprotį. Kaip senuosius marškinius — patogūs, bet seniai nedžiugina.
Širdis sustojo. Aš stovėjau basomis koridoriuje, laikydama rankose striukę, ir negalėjau pajudėti. Tam tikru momentu jis juokėsi — lengvai, atsipalaidavęs. Ir pridūrė:
— Ne, aš nesiruošiu su ja apie tai kalbėti. Kam? Juk ji nesupras.
Aš grįžau žemyn, atsisėdau ant sofos, tarsi nieko nebūčiau girdėjusi. Po kelių minučių jis nusileido, pabučiavo man į šventyklą, atsisėdo šalia. Paklausė, kaip praėjo susitikimas. Aš atsakiau — ramiai, be emocijų. Jis šypsosi. Jis buvo įsitikinęs, gyvenantis patogiose marškinėse ir kad jos amžinai liks pakabos.
Visą naktį gulėjau atsimerkusi, klausydamasi jo kvėpavimo. Ir galvojau: kada mes praradome kažką svarbaus? Kada jis nustojo manyje matyti žmogų, moterį, partnerę?
Po dviejų dienų išsinuomavau butą. Be skandalo. Be ašarų. Tiesiog susirinkau daiktus ir palikau jam laišką:
«Aš girdėjau. Kiekvieną žodį. Aš ne seni marškiniai. Ir ne “kažkas nuobodu”. Aš esu žmogus, kuriam nebėra noro dalinti orą su tuo, kuris negali pasakyti tiesos į akis. Man neskauda. Man aišku. Ačiū už metus. Bet dabar — mano eilė išeiti».
Jis skambino. Siuntė žinutes. Prašė paaiškinti, pabendrauti. Aš neatsiliepiau. Nes viskas jau buvo pasakyta. Ne manimi — juo.
Praėjo trys mėnesiai. Jaučiu lengvumą. Ne todėl, kad esu viena. O todėl, kad dabar vėl atgavau savo gyvenimą. Be nuvertinimo, be įpročio, be melo. Vėl skaitysiu vakarais, valgysiu ant grindų, kvatosisiu garsiai. Vėl gyvenu.
Ar jūs galėtumėte likti su žmogumi, jei išgirstumėte, kaip jis apie jus kalba už jūsų nugaros? Ar tai riba, už kurios nebegalima grįžti atgal?
Visas svetainės turinys priklauso autoriams. Visos teisės apsaugotos.
Mūsų tinklalapyje talpinami tik pramoginio pobūdžio straipsniai, surinkti iš visos planetos. Tinklalapio redakcija neatsako už duomenų tikslumą ir aktualumą.
Kai kuriuose straipsniuose gali būti netikslių rekomendacijų ir patarimų, galinčių suklaidinti, todėl būtinai pasikonsultuokite su to profilio specialistu, prieš išbandydami.
