Kai Elžbieta susilaužė koją laiptuose, viskas jos gyvenime pasikeitė. Iki tol ji gyveno viena mažame name Gento pakraštyje, rūpinosi sodu, kepė pyragus kaimynams ir kiekvieną rytą maitino paukščius parke. Tačiau po operacijos jai tapo sunku – net paprasčiausi dalykai reikalavo kažkieno pagalbos.
Iš pradžių viskas atrodė laikina. Vyriausias sūnus pasiūlė: „Persikraustyk pas mus, kol atsigausi“. Jo žmona buvo santūri, bet mandagi. Anūkai – triukšmingi, ne visada mandagūs, bet tai buvo geriau nei tyla.
Elžbieta stengėsi būti naudinga: gamino, skalbė, pasakodavo vaikams pasakas, kurias kadaise sukūrė savo sūnums. Tačiau savaitės virto mėnesiais ir namų atmosfera keitėsi. Marčia tapo pavargusi, irzlė. Ir vieną dieną jaunesnysis sūnus, atvykęs aplankyti, tai pasakė garsiai:
— Mam, mes su Tomu kalbėjome… Mums reikia pagalvoti apie kitą sprendimą. Tu pati matai – viskas tapo pernelyg sudėtinga.
Elžbieta pajuto, kaip jos rankos šąla. Ji tikėjosi kažko panašaus, bet girdėti tai – visai kas kita. Nei šauksmų, nei ašarų. Tik tyla. Jie rado jai kambarį privačiame senelių namuose – su geromis atsiliepimais, tvarkingu sodu, medicinine priežiūra.
Persikraustymas įvyko ramiai. Elžbieta pasiėmė tik būtiniausius daiktus – keletą drabužių, mėgstamas knygas ir seną dėžutę su šeimos nuotraukomis. Pirmosios dienos buvo ypač sunkios. Ji jautėsi pamiršta, lyg lagaminas, kurio niekam nebėra reikalo.
Tačiau paskui atsitiko tai, ko ji nesitikėjo. Namuose vyko menų terapija – akvarelės piešimo, molio vėlimo, kaligrafijos pamokos. Viena iš slaugių ją įkalbėjo išbandyti. Elžbieta nebuvo laikiusi teptuko rankose nuo tada, kai paliko universitetą, kuriame kadaise dėstė meno istoriją. Ji pradėjo piešti. Atsargiai. Pradžioje gėles, paskui veidus. Kiekviename portrete – dalis jos skausmo, bet ir jėga.
Vienas iš savanorių, menų akademijos studentas, paskelbė jos darbų nuotraukas socialiniuose tinkluose. Paveikslėliai išplito. Žmonės rašė komentarus, prašydami parodyti daugiau. Galerija Briugėje pasiūlė surengti nedidelę parodą.
Atidarymo metu atvyko žurnalistai. Vėliau – vietinė televizija. Elžbieta stovėjo prie sienos, šalia savo paveikslų, vilkėdama kuklų mėlyną švarkelį ir pasakojo apie tai, kaip jausmai gali rasti formą, net kai atrodo, kad viskas prarasta.
Parodoje pasirodė ir jos sūnūs. Stovėjo atokiau. Žiūrėjo į žemę. Kai viskas baigėsi, Tomas priėjo:
— Mam… Mes… mes nesupratome. Atleisk mums.
Ji žvelgė į jį ramiai. Jau be skausmo.
— Aš pati savęs nesupratau. Bet, atrodo, dabar – suprantu.
Jis pasiūlė grįžti namo. Elžbieta papurtė galvą.
— Aš namie, Tom. Čia aš vėl gyvenu. Ne tik egzistuoju.
Ir jis suprato. Tai nebuvo atsisakymas. Tai buvo pasirinkimas. Jos pasirinkimas.
Kartais likimas mums duoda ne tai, ko norime, bet tai, ko mums iš tiesų reikia. Ir tik tada, kai mūsų nebeįžvelgia – mes iš tiesų tampame matomi.
Ar jūs tikite, kad po išdavystės galima ne tik išgyventi, bet ir iš naujo žydėti? Ar tokios žaizdos išgyja?
Visas svetainės turinys priklauso autoriams. Visos teisės apsaugotos.
Mūsų tinklalapyje talpinami tik pramoginio pobūdžio straipsniai, surinkti iš visos planetos. Tinklalapio redakcija neatsako už duomenų tikslumą ir aktualumą.
Kai kuriuose straipsniuose gali būti netikslių rekomendacijų ir patarimų, galinčių suklaidinti, todėl būtinai pasikonsultuokite su to profilio specialistu, prieš išbandydami.
