Kūdikio gimimo diena — visada įvykis. Palatoje vyravo iškilminga tyla, pripildyta susižavėjimo ir nuovargio. Mama gulėjo lovoje, veidas buvo išblyškęs, bet laimingas, tėvas stovėjo šalia, laikydamas ją už rankos.
Šalia buvo močiutė, su jauduliu žiūrinti į slaugės laikomą kūdikėlį.
Tuo metu į kambarį įėjo šešerių metų berniukas, vardu Lukas, nešdamasis už nugaros pliušinį triušį.
Jis laukė šios dienos nekantraudamas, svajodamas tapti vyresniuoju broliu. Jo akys švytėjo — iki tos akimirkos, kai jis pamatė kūdikį.
Lukas priėjo arčiau ir pažvelgė į savo naujagimės sesutės veiduką. Iš pradžių jis tylėjo. Tada jis šiek tiek susiraukė, atsitraukė žingsnį atgal ir pasakė:
— Tai ne mano sesuo.
Kambarys sustingo. Tėvas žvilgtelėjo į sūnų šiek tiek nerimastingai:
— Kodėl taip sakai, Lukai?
Berniukas tylėjo. Jo lūpos susigniaužė, o akys prisipildė įtampos.
— Na, paaiškink, — švelniai ragino tėvas, atsisėdęs priešais jį. — Kas ne taip?
Lukas ilgai tylėjo, o tada tyliai iškvėpė:
— Tu sakei, kad ji bus su mumis visada. O mama sakė, kad jos viduje buvo dvi širdutės, bet tada liko tik viena…
Tyla tapo beveik jaučiama. Mama užsimerkė. Jos lūpos sudrebėjo. Ašaros pradėjo riedėti skruostais.
— Tu… prisimeni, kaip mes apie tai kalbėjom? — paklausė ji tyliai.
Lukas linktelėjo.
— Aš girdėjau. Tada tu galvojai, kad aš miegu. Bet aš nemiegojau. Tu verkei. O tėtis glostė tave per plaukus. Ir sakė, kad viskas bus gerai.
Tėvas pažvelgė į žmoną. Jis prisiminė tą dieną. Gydytojas pranešė, kad vienas iš dvynukų nustojo vystytis. Jie nusprendė Lukasui nesakyti. Jis buvo mažas, ir jie tikėjosi, kad jam nereikės žinoti. Tačiau vaikai, kaip paaiškėjo, pastebi daugiau, nei suaugusieji mano.
— Vadinasi, tai mano sesuo? — tyliai paklausė Lukas, vėl pažvelgęs į kūdikį. — O antrojo jau nebėra?
Tėvas stipriai apkabino jį ir sunkiai sulaikė ašaras:
— Taip, sūnau. Turėjai vieną sesutę. Bet gali atsiminti abi, jei nori.
Lukas linktelėjo ir priėjo arčiau. Jis palietė mažytę sesutės rankytę ir šyptelėjo.
— Aš vis tiek būsiu jos vyresnysis brolis. Ir taip pat kitam. Tik… kitaip.
Tuo metu tapo aišku: vaikas ne tik suprato, bet ir priėmė tai, ką suaugusiems buvo sunku pergyventi.
Kartais svarbiausi pokalbiai įvyksta tada, kai mažiausiai tam pasiruošę. Ir dažnai būtent vaikai pasako tarytum garsiai tai, ką bijome sau pripažinti.
Ar kada pastebėjote, kad vaikai supranta daugiau, negu mes manome?
Pasidalinkite savo istorija — tokie momentai yra svarbūs.
Visas svetainės turinys priklauso autoriams. Visos teisės apsaugotos.
Mūsų tinklalapyje talpinami tik pramoginio pobūdžio straipsniai, surinkti iš visos planetos. Tinklalapio redakcija neatsako už duomenų tikslumą ir aktualumą.
Kai kuriuose straipsniuose gali būti netikslių rekomendacijų ir patarimų, galinčių suklaidinti, todėl būtinai pasikonsultuokite su to profilio specialistu, prieš išbandydami.
