Kiekvieną dieną aš matydavau vyresnio amžiaus moterį kieme. Jai jau buvo per aštuoniasdešimt, tačiau ji visada atrodė tvarkinga ir prižiūrėta. Judėdama lėtai ir remdamasi lazdele, ji niekada nepalikdavo kiemo ribų. Dukart per savaitę ją aplankydavo anūkė, atvažiuodama balta mašina, atveždama maišus pilnus maisto produktų.
Aš persikėliau į šį namą vėlyvą rudenį. Kiekvieną rytą, eidama į darbą, pastebėdavau šią moterį. Kartais ji sėdėdavo ant suoliuko po aukšta liepa, kartais lėtai pasivaikščiodavo, padėdama sau lazdele.
Su laiku pradėjome sveikintis. Sustodavau akimirkai, paklausdavau, kaip jai sekasi, ir palinkėdavau geros dienos. Ji visada atsakydavo su šypsena ir dėkodavo. Taip sužinojau, kad jos vardas – Ana-Marija.
Gruodžio pabaigoje mūsų kieme pasirodė naujas gyventojas – šuo. Jis buvo mažas, nešvarus ir išsigandęs, jo tanki, susivėlusi kailis. Niekas nežinojo, iš kur jis atsirado.
Dauguma gyventojų jį sutiko nelabai palankiai. Daugelis mėgino jį išvaryti šaukdami: „Išeik iš čia!“, kai jis artėdavo, ieškodamas maisto su maldingu žvilgsniu.
Tačiau laikas nuo laiko jam pavykdavo rasti ką nors valgomo: kažkas numesdavo jam duonos plutelę, kitas – kauliuką. Tačiau tik Ana-Marija parodė jam rūpestį. Ji atnešdavo sausus sausainius, duonos riekeles, kalbėdavo su juo, glostydavo jam galvą ir švelniai vadindavo Ollis.
Kai tik ji pasiūlė jam gabalėlį dešros, jo likimas buvo nuspręstas: nuo tos dienos jis liko kieme. Kitur jis nebūtų išgyvenęs.
Atėjus pavasariui, vieną rytą vėl sutikau Ana-Mariją. Ji pasakė, kad šį vakarą su savo dukterėčia išvyksta į kaimą ir ten liks iki rudens.
– Gal net iki vėlyvo rudens, – pridūrė ji. – Ten turime krosnį, prie jos šilta net šalčiausiomis naktimis.
Prieš išvykdama ji paprašė manęs pažadėti, kad atvyksiu pas ją į svečius.
Vasara praėjo greitai, ir rugpjūčio pabaigoje pagaliau nusprendžiau aplankyti Ana-Mariją. Nusipirkusi nedidelę dovaną, sėdau į autobusą ir išvykau į kaimą.
Kai priėjau jos namus, pamačiau pažįstamą siluetą ant prieangio. Ana-Marija skuto didelius raudonus obuolius. Šalia jos, ant medinės laiptelės, gulėjo šuo.
– Olli, ateik, pasveikink mūsų svečią! – švelniai pakvietė ji.
Šuo pašoko, džiugiai vizgindamas puriu uodega ir pribėgo prie manęs.
Negalėjau patikėti savo akimis. Priešais mane stovėjo gražus gyvūnas, su lygiu, blizgančiu kailiu, švytinčiu saulėje.
– Ponė Ana-Marija, nejaugi tai tas pats nuskuręs Olli iš mūsų kiemo? – paklausiau aš stebėdamasi.
– Taip, jis pats! Pažiūrėk, koks gražuolis jis tapo! – su pasididžiavimu atsakė ji. – Užeik, užeik, išgersime arbatos. Tu turi man papasakoti visus miesto naujienas!
Ilgai sėdėjome prie stalo, gurkšnodamos vyšninę arbatą ir kalbėdamos. Ollis, suvalgęs savo porciją košės, susirangė prie šiltos krosnies ir tyliai atsiduso sapne – galbūt jis kažką sapnavo…
O už lango lengvas vėjelis judino obelies šakas, ir dideli, sunokę raudoni obuoliai švelniai krito į žolę…
Visas svetainės turinys priklauso autoriams. Visos teisės apsaugotos.
Mūsų tinklalapyje talpinami tik pramoginio pobūdžio straipsniai, surinkti iš visos planetos. Tinklalapio redakcija neatsako už duomenų tikslumą ir aktualumą.
Kai kuriuose straipsniuose gali būti netikslių rekomendacijų ir patarimų, galinčių suklaidinti, todėl būtinai pasikonsultuokite su to profilio specialistu, prieš išbandydami.
