Mano dukra kartą prasitarė, kad mokykloje ją aplankė mama. Iš pradžių maniau, kad tai tik vaikiška fantazija, būdas susidoroti su netektimi. Tačiau vėliau įvykiai, kurie sekė, privertė mane suabejoti realybės ribomis ir pakeitė mano pasaulio suvokimą.
Tai prasidėjo praėjus pusmečiui po to, kai mano žmona išėjo iš mūsų gyvenimo. Mes su dukra Gabija pratinosi prie naujos realybės: tylūs namai, tušti vakarienės stalai, mylimo balso nebuvimas. Stengiausi daryti viską, kad dukra jaustų mano rūpestį, bet vis tiek jaučiau, jog kažko trūksta. Gabija, nepaisant jauno amžiaus, išgyveno labai sunkiai, bet stengėsi laikytis.
Vieną vakarą, kai tikrinau jos namų darbus, ji tyliai pasakė: „Tėti, mama buvo atėjusi į mokyklą.“ Sustingau. „Gabija, ką turi omenyje?“ – paklausiau, bandydamas išlaikyti ramybę. „Ji sėdėjo šalia manęs per matematikos pamoką. Šypsojosi ir sakė, kad viskas bus gerai.“
Nežinojau, ką atsakyti. Vaikai kartais mato tai, ko nemato suaugusieji. Galbūt tai buvo jos vaizduotė, kilusi iš ilgesio ir noro susigrąžinti mamą. Apkabinau dukrą ir pasakiau, kad galbūt tai tebuvo sapnas.
Tačiau ši istorija kartojosi. Po kelių dienų Gabija papasakojo, kad mama padėjo jai su kontroliniu. „Ji pasakė teisingą atsakymą, tėti! Ir žinai ką? Mokytoja pasakė, kad tai buvo vienintelė užduotis, kurios niekas iš klasės neišsprendė, išskyrus mane.“
Pradėjau nerimauti. Nusprendžiau pasikalbėti su klasės auklėtoja, norėdamas sužinoti, kaip Gabija elgiasi mokykloje, ar mokytojai nepastebi nieko keisto. Tačiau mokytoja tik pagyrė dukrą už darbštumą ir pastebėjo, kad jos rezultatai kai kuriuose dalykuose tikrai pagerėjo.
Vieną vakarą, tvarkydamas seną spintą, radau žmonos dienoraštį. Ji dažnai į jį rašydavo savo mintis, planus, idėjas. Nebuvau pasirengęs jo skaityti, bet kažkas mane stumtelėjo. Viename iš paskutinių puslapių perskaičiau: „Jei manęs kada nors nebebus, visada būsiu šalia Gabijos. Ji turi žinoti, kad aš ja didžiuojuosi ir visada ją palaikysiu.“
Šie žodžiai mane sukrėtė. Pradėjau galvoti, o gal mano dukra iš tiesų jaučia savo motinos buvimą? Gal tai yra žmonos būdas padėti mums susidoroti su netektimi? Norėjau tai išsiaiškinti, bet nežinojau, kaip tai padaryti.
Vieną naktį, kai Gabija jau miegojo, sėdėjau virtuvėje su arbatos puodeliu ir mąsčiau apie viską. Staiga išgirdau tylų šnaresį. Tai buvo lengvas užuolaidos siūbavimas, nors langai buvo uždaryti. Mane apėmė keistas jausmas – ne baimė, o veikiau šiluma ir ramybė. Pradėjau tikėti, kad mano žmona tikrai čia.
Bet galutinai mane įtikino vienas įvykis. Per mokyklos mugę, kur vaikai pardavinėjo savo darbelius, Gabija padarė gražų atviruką su užrašu: „Tėčiui nuo mamos“. „Gabija, kas tai?“ – paklausiau, bandydamas suprasti. Ji nedrąsiai nusišypsojo ir atsakė: „Mama pasakė, kad tu liūdi, ir paprašė manęs padaryti tau dovaną.“ Pajutau, kaip akyse kaupiasi ašaros.
Grįžęs namo, radau tą atviruką ant savo darbo stalo. Šalia gulėjo mažas raštelis: „Aš visada šalia. Myliu jus abu.“
Buvau sukrėstas. Raštelio raštas buvo lygiai toks pat, kaip ir mano žmonos. Laikiau jos senus laiškus ir žinojau kiekvieną jos rašysenos bruožą. Tai negalėjo būti nei pokštas, nei sutapimas.
Nuo tada pradėjau atidžiau klausytis dukters žodžių. Ji daugiau nekalbėjo apie mamos apsilankymus, bet jos šypsena ir pasitikėjimas savimi tapo dar ryškesni. Supratau, kad galbūt mūsų meilė iš tiesų yra stipresnė, nei galime įsivaizduoti, ir ji jungia mus net per nematomas ribas.
Atsitiktinumas tai ar kažkas daugiau, nežinau. Tačiau vieną dalyką supratau aiškiai: net jei netenkame artimųjų, jų meilė ir rūpestis lieka su mumis amžinai.
