Užaugęs vaikas galbūt galės suprasti priežastis, bet atleisti — niekada.
Vaikai gali pykti ant tėvų. Kartais jie net pažada, kad niekada neatleis ir nepamirš. Dažniausiai tokie „mieli“ grasinimai nieko nereiškia. Tačiau yra ir kitų atvejų – kalbu apie suaugusiųjų veiksmus, kurie tikrai sukelia vaikui gilų emocinį skausmą. Užaugęs vaikas galbūt galės suprasti priežastis, bet atleisti — ne.
Štai 2 dalykai, kurių vaikai neatleidžia savo tėvams:
1. Neįvykdyti pažadai.
Jei nėra galimybių įvykdyti pažadą – geriau jo neduoti. Tai tiesa, kurios mus pačius suaugusieji moko nuo vaikystės, tiesa? Ir kartoja tai vaikui vėl ir vėl, reikalaudami, kad jisgi laikytųsi savo pažadų.
Tačiau patys suaugusieji dažnai juos nutraukia, tuo pačiu visada surasdami pasiteisinimus — neišėjo, kažkokios šalutinės priežastys sutrukdė ir apskritai: tėvai turi tiek daug problemų, ko tu kišiesi? Būk sąžiningas, suprask, nelįsk!
Gerai pažįstamas žmogus iki šiol neatleido tėvui, kuris pažadėjo po pirmos klasės rugsėjo pirmosios nuvesti jį į žygį – sakė, kad tu jau suaugęs, virsime žuvienę ant laužo iš pačių sugautos žuvies ir miegosime palapinėje.
Jis baigė mokyklą, tačiau tėvas jo į žygį taip ir nenuvedė, be to, kai berniukas buvo visai mažas ir dar turėjo naivumo priminti – tėveli, kada bus žygis – dar ir barė. Sakydavo, kad aš tiek reikalų turiu, ko čia lendi, laiko nėra!
Kodėl ši istorija sukėlė vaikui tiek daug skausmo – tėvui neaišku iki šiol. Kartą bandė, kad ir užaugęs vaikas, šią žaizdą užgydyti. Ir ką jūs manote? Tėvas jį sugėdino – kaip gali būti toks kerštingas?
2. Nepagarbus suaugusiųjų elgesys su vaikais
Taip, žinau, dabar daugelis pasipiktins – kodėl gi, sakys, mums reikia vaikus gerbti, jie gi maži! Taip mano dar daugiau žmonių, nei gali atrodyti iš pirmo žvilgsnio.
Kiek tėvų į vaiką žiūri iš aukšto, net su tam tikru paniekinimu – sakys, štai užaugsi, tapsi žmogumi, tada jau kalbėsim kaip lygūs, o kol kas tylėk, mažyli. Kiek tėvų negerbia vaikų darbo (kad ir kaip juokingai tai skambėtų), nevertina vaikų siekių padėti ir net nesupranta, kaip svarbu pagirti, o ne pasijuokti, kai vaikas jiems ką nors padovanoja — piešinį, sakykim, arba rankdarbius.
Pavyzdys iš gyvenimo: puiki rankdarbių meistrė, dabar gaminanti labai gražias lėles ir parduodanti jas kolekcionieriams užsienyje (taip apsimoka labiau), visą vaikystę slėpė nuo tėvų savo rankdarbius.
Nes mama sakė, kad suknelės, kurias ji siuva lėlėms – nevykę, o tėvas – iš pradžių barėsi, kad ji švaisto laiką tuščioms veikloms, verčiau mokytųsi matematikos ir stotų po mokyklos į bankininkystę.
Kartą tėvas, susierzino ir sakė dėdei (motinos broliui), kad pas tave vaikai geri, o maniškė – kvaila, švaisto laiką niekams. Prie stalo. Gimtadienio metu. Prie visų giminaičių ir dukters. Patarė jai imti pavyzdį iš šio dėdės vaikų – jie, sakė, gyvenime viską pasieks.
Na, dabar meistrė tyli, o ką darysi? Tėvas ir motina, vis dėlto, gimtieji. Nuliūdimas – liko. Net jei supranta, devyniasdešimtaisiais visi suaugusieji galvojo, kad reikia vaikus prie finansų kuo arčiau… Gėrio norėjo. Tai supranta, bet vis tiek – nuoskaudos neatleido.
Kiek dar tokių atvejų? Pagalvokite apie tai…
