Po skyrybų tapau vieniša mama savo 7 metų sūnui, Tomui. Mūsų jaukus namas priemiestyje buvo ir prieglobstis, ir nuolatinis priminimas apie viską, ką praradau. Sienos, kurios kadaise aidėjo juoku ir džiaugsmu, dabar atrodė sunkios nuo tylos.
Ačiū visiems buvo artėjanti šventė, tačiau negalėjau sau leisti tinkamo vakarienės. Mano sūnus, su savo nekalta šypsena, paklausė, ar galėtume turėti kalakutą ir bulvių košę, kaip anksčiau. Aš žinojau, kad nieko negaliu padaryti, bet nenorėjau jo nuvilti.
Tada paskambino mano buvęs vyras, Tomas. Jis pasiūlė pinigų, bet aš atsisakiau. Buvo sunku, tiek finansiškai, tiek emociškai. Kai Tomas pasiūlė, kad Tomas praleistų Ačiū šventę su juo ir jo nauja žmona, Audra, aš dvejojau, bet sutikau.
Audra atrodė tobula visais atžvilgiais, visiškas priešingas man. Aš jos nekentė, tačiau žinojau, kad Tomas nusipelnė daugiau nei galėjau jam duoti šiuo momentu.
Žiūrėdama, kaip Tomas pakavosi savo daiktus, aš jaučiausi siaubingai. Kitą dieną, kai atvykau į Tomo namus, Audra pasitiko mane savo įprasta švytinčia šypsena, ir mano nepatogumas dar labiau padidėjo.
Stalas buvo puikiai padengtas, lėkštės blizgėjo, viskas buvo tobula. Tomo džiaugsmas vakariene tik dar labiau pagilino mano liūdesį.
Per vakarienę Tomas pasakė visiems, kad nori gyventi su Tomu ir Audra. Mano širdis nusileido, kai bandžiau nesuskaldyti ašarų. Aš visada buvau su juo, o dabar atrodė, kad jis manęs nebe nori.
Audra žvilgsnis susitiko su mano, ir per akimirką aš pagalvojau, ar ji nebuvo patenkinta šiuo situacijos.
Aš praleidau tą naktį žiūrėdama pro langą, jausdama sunkią naštą prarasti jį. Aš negalėjau pasiduoti. Turėjau kovoti už savo sūnų.
Aš pradėjau naują rutiną, dirbdama ilgus valandas kavinėje ir biure, vos susitvarkydama su finansais. Mano kūnas buvo išsekęs, bet mano mintys visada buvo nukreiptos į Kalėdas.
Aš nusipirkau Tomui tą LEGO rinkinį, kurį jis norėjo, išleisdama paskutinius pinigus. Vieną vakarą gavau skambutį iš Tomo, ir aš galėjau girdėti jaudulį jo balse, kai jis man pasakė, kad Audra jau pradėjo dekoruoti Kalėdoms. Aš jam pažadėjau, kad ir aš papuošiau, tikėjausi, kad jam tai reikš kažką.
Kalėdos atėjo, ir aš sukūriau šiltus, šventinius namus. Tomo akys nušvito, kai jis įėjo į kambarį, ir aš pajutau vilties kibirkštį. Mes prisėdome vakarienei, ir aš stebėjau jį džiaugiantis vakaru. Kai atėjo laikas dovanoms, mano nervai sužaidė. Aš negalėjau sulaukti, kad pamatyčiau jo reakciją į LEGO rinkinį.
Tačiau kai Tomas pirmiausia atidarė Audros dovaną, aš pamačiau, kad tai tas pats rinkinys, kurį tiek sunkiai stengiausi nusipirkti. Kambarys sukosi. Aš pasiekiau stalo kraštą, kad apsiraminčiau, tačiau staltiesė nuslydo ir lėkštės bei maistas krito ant grindų.
Kitą akimirką aš atsidūriau ligoninėje, jausdama gėdą ir gėdos jausmą. Tomas pasiūlė sumokėti už greitosios pagalbos sąskaitą, ir Audra mane nustebino pasakydama, kad ji nenori mane pakeisti, ji tiesiog nori būti dalimi Tomo gyvenimo. Tomas, kuris liko šalia manęs, šnabždėjo: „Aš tave pasiilgau, mama. Aš pasiilgstu mūsų.“
Mes nusprendėme daugiau nedalinti Tomo. Jis galėtų visada turėti namus su manimi. Kartu šventėme Kalėdas kaip šeima, netobula, bet vieninga. Tai nebuvo Kalėdos, kurias aš planavau, bet tai buvo tos, kurių mums visiems reikėjo.
Pasakykite, ką manote apie šią istoriją?
