Iki neseniai mano gyvenimas buvo tiesiog tobulas. Turėjau mylimą vyrą, laukiausi ir ruošiausi vestuvėms. Tačiau, patekus į ligoninę, netekau visko.
Mes su mylimuoju pradėjome ruoštis vestuvėms ir išsinuomojome butą. Vakarus leisdavome tik dviese, mėgaudamiesi vienas kito kompanija. Likus mėnesiui iki vestuvių, pradėjau rytais vemti.
Iškart supratau, kas vyksta, bet neskubėjau džiuginti Maksimo naujiena – norėjau jam surengti siurprizą. Vieną vakarą išvykau pas tėvus. Taksi man apsisuko galva, tačiau nekreipiau į tai dėmesio. Mama namie man davė ramunėlių arbatos, ir man pasidarė geriau, bet naktį pakilo aukšta temperatūra.
Nepaisant mano protestų, mama iškvietė greitąją. Gydytojas pasakė:
– Skubiai į reanimaciją. Įtariama negimdinė nėštumas.
Tie žodžiai lyg išmušė žemę iš po kojų. Aš taip norėjau vaiko nuo mylimo vyro, o dabar praradau šią viltį…
Po operacijos pabudau, ir pas mane atėjo pavargęs gydytojas.
– Atleisk mums, mergaite. Vos spėjome tave išgelbėti.
Tik būdama išrašyta supratau, už ką gydytojas atsiprašė. Jis išgelbėjo mano gyvybę, tačiau tapti mama man nebuvo lemta. Aš nenorėjau pasakoti Maksimui apie tai, kas nutiko. Bijojau, kad jis nenorės manęs vesti, jei sužinos, jog negalėsiu jam padovanoti sūnaus. O jis taip myli vaikus!
Grįžusi namo pasakiau sužadėtiniui, kad buvau hospitalizuota dėl įprastinio sveikatos patikrinimo. Nežinau, ar jis man patikėjo. Jo mama tikrai nepatikėjo.
Likus savaitei iki vestuvių, planavome pasiimti atostogų. Tačiau aš turėjau neužbaigtą projektą. Maksimas ilsėjosi namie, rūpinosi pirkinių reikalais, o aš stengiausi kuo greičiau užbaigti darbus. Galiausiai pavyko, ir grįžau namo anksčiau. Įėjus į butą, netyčia išgirdau Maksimo pokalbį su jo mama:
– Sakiau tau, kad ji vis dar susitikinėja su tuo Igoriu! Ji visą savaitę gulėjo ginekologijoje, ir tau tai nesukėlė įtarimų?
– Mama, tai tik atsargumo priemonė…
– Kaip tu nesupranti, ji pasidarė abortą! Ir, matyt, nesėkmingai. Esu moteris, žinau, kodėl guldo į ligoninę. O tu – įsimylėjęs kvailys! Vestuves reikia atšaukti. Tai bus ne šventė, o gėda.
Po šių žodžių nualpau. Atsigavusi pamačiau Maksimą ir jo mamą, sėdinčius šalia. Maksimo mama nusišypsojo:
– Atsigavai, brangioji? Na, puiku. Išgerk saldžios arbatos. Jums su Maksimu reikia pasikalbėti. Aš jau išeinu.
Negalėjau nieko ištarti. Užtat Maksimas buvo labai kalbus:
– Ana, kaip jautiesi? Mums reikia pasikalbėti. Vestuves reikia atidėti. Tu per silpna. Atgauk jėgas, tada susituoksime.
– Maksimai, ar tu rimtai? Tu juk nerimauji ne dėl mano sveikatos…
– Ką tu nori tuo pasakyti?
– Aš girdėjau jūsų pokalbį. Tu taip pat manai, kad aš padariau abortą, nes tau buvau neištikima?
Maksimas nuleido akis.
– Myliu tave, todėl esu pasirengęs atleisti. Visi klysta, bet man reikia laiko.
– Nėra už ką man atleisti. Aš tau niekada nebuvau neištikima. Aš turėjau negimdinį nėštumą. Aš galėjau mirti! Nenorėjau tavęs liūdinti. O dabar tu pasiduodi savo mamos įtikinėjimams ir palieki mane?
– Žinau, kad Igoris vis dar tave myli. Jis pats man sakė. Galėjai pasiduoti seniems jausmams…
– Bet taip nebuvo!
– Kodėl tu man tada nesakei apie savo diagnozę?
– Bijojau tavęs netekti. Dabar negalėsiu tau pagimdyti vaiko!
– Ana, atleisk, bet aš tau netikiu. Reikia viską apmąstyti. Vestuves atidėsime, o kol kas pagyvensiu pas tėvus.
Maksimas apsirengė ir išėjo. Jam nerūpėjau nei aš, nei mano sveikata. Jis susitelkė į mano tariamą neištikimybę.
Viskas. Mano pasaulis sugriuvo. Kol jis gyvens pas tėvus, mama jam galutinai praplaus smegenis. Aš likau viena, be sužadėtinio ir be vaiko. Nežinau, kaip gyventi toliau.
