Aš gimiau pačioje paprasčiausioje šeimoje, niekuo nesiskiriančioje nuo kitų.
Mama dirbo daktare vietinėje ligoninėje, o tėtis šaltkalviu. Mūsų namas labai senas, tačiau bendrų pastangų dėka jį pavyko įrengti ir sukurti jaukią atmosferą. Kaip dabar pamenu. Rytas. Ant stalo stovėjo košė, kurios taip nesinorėjo valgyti.
Po pusryčių mes su tėvu šiltai apsirengėme, pasiėmėme krepšį su maistu ir patraukėme į mišką grybauti. Pakeliui aš garsiai dainavau, juokavau ir juokiausi. Išvis mane tėvai daug ko išmokė.
Pastovėti už save konfliktinėje situacijoje, niekada nepasiduoti ir gerai elgtis su žmonėmis.
Augau meilėje ir rūpestyje, mokiausi puikiai, padėdavau vargstantiems ir galiausiai sugebėjau įstoti į pedagoginį institutą, o išsimokslinusi grįžau dėstyti kaimo mokykloje.
Mokiniai labai mane mylėjo, juk aš galėjau rasti priėjimą prie kiekvieno ir visada teisingai vertinau jų pastangas. Jie buvo lyg mano vaikai, tačiau vienu momentu man teko suvokti tai, kad dar truputis ir galimybės susilaukti savo mažylio jau nebebus, o man to taip norėjosi.
Išeitį iš tokios sudėtingos situacijos rasti visgi pavyko. Kurį laiką lankiausi sanatorijoje dėl sveikatos problemų ir ten susipažinau su inteligentišku vyriškiu, kuris buvo labai įdomus pašnekovas.
Mes įsikalbėjome, o paskui pradėjau pastebėti, kad jis įsimylėjo. Dovanodavo gėles, sakydavo komplimentus ir žiūrėdavo į mane kažkaip ypatingai.
Man pasidarė aišku: arba pastoju dabar, arba niekada. Mus išskyrė aplinkybės, o į kaimą grįžau jau nėščia. Savo gerbėjui tada pasakiau: „Ateityje nieko iš tavęs nereikalausiu ir nedarysiu tėvystės testo“.
Dėl nėštumo dirbti nebegalėjau, todėl duonai su sviestu užsidirbdavau siūdama žaislus ir rūbus, tačiau šių pinigų vis tiek neužteko normaliam gyvenimui.
Nuo tada praėjo daug metų. Man pavyko pagimdyti ir užauginti nuostabią dukrelę, kuri paveldėjo mano aistrą grybauti.
Ir štai vieną tokį kartą, kai mūsų krepšiai persipildė paberžių, voveraičių ir ūmėdžių, mes pamatėme pasiklydusį grybautoją.
Jis sušalo ir visas drebėjo, be to, buvo alkanas. Pamaitinusios vargšą savo atsargomis, nusprendėme padėti jam išeiti iš miško.
Apsikeitus numeriais, teko skirstytis po namus. O po kurio laiko supratome, kad vienas kitam jaučiame ne šiaip draugiškus jausmus.
