Mano vardas Milda. Kai aš buvau 3 klasėje, mano mama mirė. Mano globą apiformino močiutė.
Ir močiutė, ir aš labai sunkiai pergyvenome mano mamos mirtį. Aš net negaliu perduoti tų jausmų, kuriuos mes su močiute jautėme. Mums buvo labai sunku, bet mes palaikėme viena kitą kaip galėjome.
Kur buvo mano tėvas ir kas jis buvo, aš niekada nežinojau. Mama nemėgo apie jį pasakoti.
Nauja didelė nelaimė nutiko, kai aš buvau 7 klasėje. Grįžau namo iš mokyklos, o mane pasitiko kaimynė, teta Kazė. Ji pranešė man siaubingą naujieną: mano močiutę ištiko širdies priepuolis ir ją išvežė į ligoninę. Teta Kazė pasiūlė pagyventi pas ją. Sutikau. Likti vienai bute man buvo labai baisu.
Pati teta Kazė turėjo 4 vaikus: du sūnus ir dvi dukras. Pagyvenau pas savo kaimynę, tetą Kazę, dvi savaites. Mes visada labai draugiškai sutarėme su jos vaikais. O paskui močiutė mirė.
Buvo sprendžiamas klausimas dėl tolesnio mano likimo. Mane turėjo išsiųsti į globos įstaigą. Teta Kazė norėjo mane įsivaikinti, tačiau jai neleido to padaryti, kadangi ji jau turėjo 4 savus vaikus. Ir štai tada teta Kazė prisiminė savo pusseserę, kuri labai seniai svajojo apie vaikus. Jie su vyru vaikų neturėjo.
Teta Kazė paskambino tetai Vilei ir ji iškart atvažiavo. Netrukus buvo sutvarkyti visi dokumentai. Persikrausčiau į kitą miestą.
Priprasti prie naujos mokyklos, prie naujų namų, prie naujų tėvų man buvo labai sunku. Tačiau teta Vilė ir dėdė Kęstas su manimi elgėsi labai gerai ir su laiku aš pripratau prie naujųjų savo tėvų ir naujos gyvenamosios vietos. Susiradau daug draugių.
O paskui pas mane netikėtai atvažiavo tėvas. Jis norėjo mane pasiimti. Tačiau jis man buvo visiškai svetimas žmogus.
Pasakiau jam:
– O kur tu buvai anksčiau? Kai susirgo mama? Kai ji mirė? Kai susirgo močiutė? Kur tu buvai visą tą laiką?
Mano tėvas negalėjo nieko atsakyti. Jis tiesiog apsisuko ir išėjo.
Man nereikia tėvo, kurio nebuvo šalia sunkiausiais mano gyvenimo momentais. Manau, kad pasielgiau visiškai teisingai.
O jūs su manimi sutinkate?
