Esu mokytoja ir man reikia sekretoriaus ryšiams su tėvais, nes daugiau nebegaliu su jais bendrauti. Ar tai aš vis labiau erzinuosi, ar kasmet mokinių tėvai tampa vis kvailesni.
Apie vaikus negaliu nieko blogo pasakyti. Jie dar maži, jų gyvenime vyksta dideli pokyčiai, jie auga, tai labai sudėtinga ir įdomu. Vaikai auga ir keičiasi.
Bet jų tėvai jau suaugę, ir atrodo, kad su jų sveiku protu yra aiškių problemų. Jie mane vargina savo elgesiu ir klausimais.
Mokau pradinėje mokykloje nuo pirmos iki ketvirtos klasės, tai kas ketverius metus mano vaikų ir tėvų grupės visiškai atsinaujina.
Prisiekiu, esu beveik dvidešimt metų šioje profesijoje, ir man atrodo, kad su kiekviena karta tėvai tampa vis kvailesni, neatsakingesni ir vaikiškesni.
Dabar turiu antros klasės mokinius, vadinasi, jau metus juos mokau. Vaikai yra nuostabūs, labai protingi, aktyvūs, smalsūs ir stropūs. Neturiu jokių priekaištų klasės vaikams. Bet jų tėvai…
Metų pabaigoje norėjau išeiti iš darbo. Mane taip išvargino bendravimas su šiais žmonėmis, kad buvau pasirengusi eiti ir rašyti prašymą savo noru pasitraukti.
Dar iki rugsėjo pirmosios jie mane išsekino klausimais. Žinau, kaip tėvai jaudinasi dėl pirmokų, todėl iš anksto sukūriau pokalbių grupę, parašiau ilgą žinutę, kurioje punktais išdėstžiau atsakymus į visus klausimus, kurie galėtų kilti.
Kur rinktis, kada, kaip atrodyti, kur eiti, ką pasiimti su savimi, kiek visa tai truks, kada prasidės, ar galima atsiimti vaiką anksčiau, ar jie bus maitinami ir daugelis kitų dalykų.
Klausimų rinkinys visada yra daugiau ar mažiau toks pat, todėl aš puikiai žinau, ką jie gali paklausti. Atsakymus surašiau ir paskelbiau pokalbyje, prisegiau, kad nepradingtų.
Bet žmonės neskaito. Tiksliau, kai kurie skaitė, žinoma. Tačiau arba tokių žmonių procentas yra labai mažas, arba jie “žiūri į knygą – mato figūrą”. Nes mane užgriuvo klausimų lavina.
Dalį jų rašė pokalbių grupėje, dalį – privačiomis žinutėmis, niekas nieko neskaitydavo, klausimai kartojosi, bet atsakyti reikėjo kiekvienam asmeniškai, nes kitaip jie nesuprasdavo, kad jiems jau buvo atsakyta.
Labai tikėjausi, kad palaipsniui šis chaosas išnyks, bet visus metus mano telefonas sprogdinėjo nuo žinučių pokalbių grupėje. Dažniausiai rašė kažkokias kvailystes.
– Mano Sofija neatsako į žinutę. Ar su ja viskas gerai? – panikavo viena mama.
Sofija buvo pamokoje, paprašiau, kad visi vaikai nuo stalų nuimtų visus įrenginius, nes vaikams ir taip sunku susikaupti, o dar prieš akis dėmesį blaškantis faktorius.
Tačiau šiai mamai aš atsakiau. O ji nusprendė su manimi pradėti susirašinėjimą: aš gi nereikia vesti pamokos, tiesiog taip sėdžiu.
Per metus man atsibodo mokinių tėvai. Be visų šių pokalbių buvo daug lengviau, prisiekiu. Paskelbiau tėvų susirinkimą, atėjau, pasikalbėjau, išėjau namo ir niekas tavęs papildomai netrikdo.
Aš iš viso mėgstu vasarą, nes atostogos ir šilta, o su šiais tėvais pradėjau dvigubai mylėti atostogas. Bet ne šį kartą. Net vasarą man neleido pailsėti.
Kažkas klausinėjo, ką skaityti vasarą, ką jie turi skaityti. Kiti klausinėjo apie antros klasės programą, tarsi ši informacija nebūtų prieinama viešai.
Užkniso mane. Ir kuo mažiau liko laiko iki mokslo metų pradžios, tuo labiau jie mane vargino, nors aš apie rugsėjo pirmąją ir mokyklos renginius viską parašiau toje pačioje pokalbių grupėje.
Bet jie turi viską perklausti šimtą kartų vietoje to, kad perskaitytų žinutę akimis, o ne tuo, ant ko sėdima.
Kai pagalvoju, kas laukia prasidėjusiais metais, nenoriu grįžti į darbą. Vaikai – tai ne problema, bet jų tėvai – taip, tai tikra problema.
