Mano marčios nusprendė mane nustebinti per jubiliejų, tačiau jų dovana paliko kartų poskonį. Jos padovanojo vieną bendrą dovaną – rankšluosčių rinkinį ir arbatinuką.
Buvau priblokšta, nes paprastai žmonės susideda tam, kad įsigytų kažką tikrai prasmingo. Tai neatrodė kaip rūpestingumo išraiška, o greičiau kaip abejingumas.
Net mano sūnūs, jų vyrai, buvo sutrikę. Tokia dovana tarsi leido suprasti, kaip jos į mane žiūri, ir tas požiūris manęs nenudžiugino.
Su vyru visada rūpinomės vaikais, aprūpindavome juos viskuo, kas būtina. Vieną butą atidavėme vyresniajam sūnui, kai jis vedė, o jaunėliui paėmėme būstą paskoloje.
Abu jie gyvena netoliese, ir marčios gerai sutaria tarpusavyje. Niekada nesikišdavau į jų šeimos reikalus, juk turime savo rūpesčių. Nors su vyru esame pensininkai, tačiau gyvename aktyviai ir stengiamės džiaugtis kiekviena diena.
Po tokios „dovanos“ nusprendžiau pamokyti savo marčias. Per Naujuosius metus, kai su vyru tradiciškai dovanojame visiems dosnias ir naudingas dovanas, pasirinkau kitokį požiūrį.
Po eglute jų laukė vienas bendras siurprizas – tik vienas puodas dviems. Stebėjau jų veidus, kai jos išvyniojo pakuotę: sumišimas ir sutrikimas kalbėjo už save.
Ši pamoka buvo labai pamokanti – kartais verta susimąstyti, ką dovanoji kitiems, nes požiūrį išreiškiame ne tik žodžiais, bet ir veiksmais.