Beveik kiekvienas vaikas svajoja apie nerūpestingą vaikystę, praleistą tarp artimųjų, ypač tėčio. Juk tėtis dažnai tampa herojumi, žmogumi, kuris moko gyvenimo ir palaiko sunkiomis akimirkomis.
Bet kas, jei nuo pat pradžių likimas tau paruošė išbandymą? Trisdešimt metų – ilgas laikas. Trisdešimt metų, kupinų klausimų, vilties ir baimių. Man tai buvo nesibaigiantis laukimas atsakymo į klausimą: „Kur yra mano tėvas ir kodėl jis dingo?“
Savo atmintyje beveik neturiu prisiminimų apie jį. Mačiau jį tik kelis kartus vaikystėje. Jis ateidavo ir išeidavo, tarsi miražas, palikdamas už savęs tik šilumos pojūtį ir kartu tuštumą.
Mano mama vengė kalbėti apie jį, ir kaskart, kai klausdavau, kodėl jis ne su mumis, ji vengdavo atsakymo arba pervesdavo pokalbį kita tema. Augdama supratau, kad atsakymus turiu rasti pati.
Iš pradžių bandžiau sužinoti ką nors per senus šeimos draugus, bet visi, kuriuos suradau, skėsčiojo rankomis ir tvirtino, kad jo jau daugelį metų nematė.
Man pavyko rasti senas nuotraukas, bet ir jos nedavė man nieko, išskyrus neryškų vyro su linksmai žibančiomis akimis ir skrybėle, šiek tiek slepiančia veidą, vaizdą. Visa tai tik dar labiau pakurstė mano ryžtą, nes jaučiau: kažkur ten, toli, gyvena žmogus, kuris žino visą tiesą.
Kai man sukako dvidešimt, pradėjau kreiptis į valstybinius archyvus, ieškoti informacijos apie jo darbą, kontaktus, net bandžiau išsiaiškinti, ar jis nėra dingusiųjų be žinios sąraše.
Bet kiekvienas pėdsakas buvo klaidingas, o dar vienas bandymas – beprasmiškas. Kartais man atrodė, kad aš vaikau spyglius, ir galbūt tėvas jau seniai ne šiame pasaulyje. Tačiau vis dėlto aš tęsiau savo paieškas.
Ir štai vieną dieną, beveik po trijų dešimtmečių, man nusišypsojo sėkmė. Vienas iš privačių detektyvų, kuriuos vėl samdžiau, rado užuominą – vyras, turintis panašų vardą ir gimimo datą, gyveno nedideliame miestelyje pietuose.
Mano širdis suspaudė nuo susijaudinimo, bet kartu atsirado baimė: o kas, jei tai ne jis? Arba dar blogiau, jis tiesiog nenorės susitikti?
Vis dėlto nusprendžiau pabandyti. Kai atvykau į tą miestelį, mane užliejo emocijos. Aš tarsi grįžau į vaikystę, tarsi ėjau link ilgai prarastos savo dalies. Privažiavusi prie jo namo, pamačiau vyresnį vyrą, sėdintį ant verandos su kavos puodeliu. Mūsų akys susitiko, ir aš iš karto supratau – tai jis. Tos pačios geros, bet dabar jau pavargusios akys.
Pokalbis prasidėjo nuo nepatogumo ir ilgų pauzių. Mes abu nežinojome, nuo ko pradėti, bet jo balse skambėjo kažkas, kas bylojo apie gilų apgailestavimą. Kai jis pagaliau prakalbo, sužinojau tai, ką jis taip ilgai slėpė.
Paaiškėjo, kad mano tėvas buvo priverstas palikti mus, kad apsaugotų. Jaunystėje jis buvo įsivėlęs į sudėtingus reikalus ir susijęs su pavojingais žmonėmis.
Kai ant kortos atsidūrė jo šeimos saugumas, jis priėmė sprendimą išnykti, nutraukdamas visus ryšius, kad mes būtume saugūs. „Tai buvo sunkiausias sprendimas mano gyvenime“, – pasakė jis, bandydamas sulaikyti ašaras. „Galvojau, kad taip galėsiu apsaugoti jus“.
Šie žodžiai apvertė mano sąmonę. Vietoj žmogaus, kurį kaltinau dėl visų nelaimių, priešais mane buvo tėvas, kuris visą gyvenimą aukojo save dėl mūsų saugumo.
Negalėjau patikėti, kad dėl jo bandymų apsaugoti mus praradau tiek daug metų gyvendama nežinioje. Mes ilgai sėdėjome ant verandos, tiesiog tylėjome ir žiūrėjome į dangų. Norėjau užduoti tūkstantį klausimų, bet tuo metu jaučiau, kad radau svarbiausią – radau jį.
Dabar mūsų laukia ilgas kelias atkurti prarastą laiką, bet esu tikra, kad kartu mes galime kompensuoti prarastą laiką. Gyvenimas gali būti nenuspėjamas ir žiaurus, tačiau kartais už kiekvienos tragedijos slypi daugiau nei tik skausmas.
